Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

4. Planas

Geros skaitymo:) P.S. kitas skyrius bus apie Damijaną ir Anastasiją;)

§ 

Aidara:

-Viskas bus gerai, - Kajus apglėbė mane per pečius.

Jo tėvas įdėmiai mus stebėjo.

Atsidusau prisiglausdama prie jo.

-Kaip gali būti tuo tikras? - paklausiau. - Dėl mano kraujo linijos ne tik demonai, bet ir angelai norės manęs nužudyti.

-Mes ką nors sugalvosim, - ramiai atsakė Kajus. Tada nusišypsojo drąsinančiai man. - Be to nepamiršk, kad mūsų komandoje pats pragaro valdovas.

Pažvelgiau į Kajaus tėvą. Nežinojau kiek galiu iš tikro juo pasitikėti. Supraskite mane teisingai, bet jis buvo velnias. Tad tikrai ne pati patikimiausia būtybė, bet aš norėjau tikėti Kajumi tad linktelėjau jam. Nors buvau tikra, kad jei Liuciferiui kada teks rinktis tarp manęs ir jo sūnaus aš būsiu lavonas. Ir kvailiui buvo aišku, kad savo sūnų jis mylėjo.

Vis dar negalėjau patikėti, kad Kajaus tėvas buvo pats Liuciferis. Pragaro valdovas. Taip, aš visada žinojau, kad Kajaus tėvas ar motina yra demonas. Bet būti pragaro valdovo sūnumi jau visai kitas lygis. Aš buvau pastebėjusi, kad net kaip pusdemonis Kajus buvo galingesnis už daugelį savo padermės, todėl suvokiau, kad jo tėvas turėjo būti galingas demonas. Bet niekada nebūčiau spėjusi, kad tai pats Liuciferis, ir kad jo motina negyva siela apsėdusi savo pačios kūną.

Maniau jau mano šeima keista motina žmogus ir pradingęs angelas tėvas, bet palyginus su Kajaus šeima mano atrodė beveik normali.

Aš niekada negebėjau atleisti savo tėvui už tai kad paliko motina vos pastojus. Ypač, kai ji taip niekada ir nebesusirado kito širdies draugo, nes visada mylėjo tik mano tėvą ir jos širdyje niekada nebuvo meilės kitam, kaip pati ji man sakė. 

Ji man niekada nepasakojo, kodėl tėvas mus paliko tik kad tai padarė norėdamas mums gero. Aišku aš niekada nesupratau, kaip tai gali būti tiesa. Ypač, kaip žinojau, jog kiti anglai rūpinasi savo vaikais. Dabar kai žinau, tiesą apie savo kraują, ir kad jis gali pražudyti nefilimus bei pusdemonius aš suprantu, kodėl ji taip sakė. 

Suprantu ir tai kodėl mama niekada man neatskleidė ir visos tiesos apie tėvą. Apie jo kraujo liniją. Ji viską padarė tam, kad mane apsaugoti. Taip aš būčiau norėjusi žinoti tiesą. Bet nekaltinau mamos, kad ją nuslėpė ji tenorėjo mane apsaugoti, kaip galėčiau už tai ant jos pykti. Bet tiesa, kad net jei juos supratau nuoskauda nedingo. Metai be tėvo šalia nepradingo. Kai augau man jo labai trūko nors mama ir stengėsi kaip galėdama atstoti abu.

Nusišypsojau Kajui švelniai:

-Tikiuosi tu teisus, - tariau jau žvelgdama į jo tėvą, kuris tik vos šyptelėjo mane nuramindamas.

-Aidara, - rimtai tarė Kajus ignoruodamas savo tėvą, - su manimi tu būsi saugi, kad ir kas nutiktu neleisiu nuo tavo galvos nukristi nei plaukeliui.

-Ačiū, - žinojau, kad Kajus kalba rimtai.

Mačiau pasiryžimą jo akyse. Žinojau, kad jis padarys viską, kas jo galioje, kad būčiau saugi.

Deja kiek bus pajėgus man padėti jau buvo kitas klausimas. Mane nužudyti nori ne pragaras, bet ir dangus. Tad net su Kajaus tėvo pagalba galime pralaimėti.

-Jei iš tikro nori man atsilyginti, - jau šelmiškai tarė jis, bet rimties balse, - gali tapti mano mergina pagaliau.

-Kajau..,- atsidusau.