Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

6. Tėvas

Aidara:

Vos išėjus pro daugiabučio laiptinės duris į mane papūtė žvarbus vėjas. Lauke ir vėl buvo apsiniauke, bet nelijo. Man nusileidus į apačią manęs ant savo motociklo jau laukė Kajus. Jis plačiai man nusišypsojo nusiimdamas šalmą ir paduodama jį man, bet nuo motociklo nenulipo. Jis vilkėjo juodus džinsus, juodą maikę ir motociklininko batus su striuke odine.

-Labas rytas angele, kaip jautiesi šiandien? -  paklausė jis kai priėjau arti.

-Labas, gerai. Bent kiek tai įmanoma po vakar, - šyptelėjau jam liūdnai.

Jis tik linktelėjo.

-Viskas bus gerai mes su tėvu jau žiūrime į išeitis. Kai sužinosime ką vertingo pranešiu.

Linktelėjau.

Jau ruošiausi sėsti ant jo motociklo, kai šalia iš niekur apsireiškė du angelai. Mes su Kajumi iškart pajutome iš aurą ir kas jie iš tikro.

-Kuo galime jums padėti? - pašaipiai paklausė jų Kajus.

-Mes atėjome tik pasikalbėti, - tarė vienas jų. - Neketiname skriausti merginos ar tavęs, - tarė vienas jų žvelgdamas tiesiai į mane.

-Tarsi jūsų kas bijotų, - atsakė Kajus vėl su pašaipa.

Angelo žvilgsnis, kuris žiūrėjo į mane buvo keistas tarsi pilnas ilgesio ir nuoskaudos.

-Kaip pusdemoniui reikėtų mokėti prilaikyti liežuvį prieš galingesnius, - tarė antras angelas pažvelgdamas į Kajų rūsčiu žvilgsniu, kuris Kajui nepaliko jokio įspūdžio.

-Kaip pasakysite, - Kajaus balse toliau buvo girdėti pašaipa, - Geriau sakykite ko norite. Mes nenorime vėluoti į paskaitas, - tarė jiems jis.

Pirmasis angelas  atsiduso duodamas ženklą ranka kitam angelui Kajaus nebeprovokuoti.

-Aidara, aš esu tavo tėvas, - tarė tada tas pats angelas, kol kitas dabar jau tyliai stovėjo šalia vertindamas situaciją.

Sutrikusi pažvelgiau į į jį. Nežinojau, kaip turėčiau jaustis nei po jo žodžių nei jį matydama po tiek metų pirmą kartą. Iš tikro nejaučiau nieko. Tokia buvo tiesa. Angelui kurį dabar mačiau prieš akis, kuris sakėsi esąs mano tėvas nejaučiau nieko. Jis man buvo svetimas. Tik nieko nereiškiantis nepažįstamasis.

Geriau įsižiūrėjusi ėmiau pastebėti bendrus bruožus tarp mūsų. Tokia pati akių ir plaukų spalva. Šiek tiek panašūs veido bruožai, bet vis tiek mes buvome visiškai svetimi. Du nepažįstamieji, kuriuos siejo tik tas pats kraujas daugiau nieko. Jis buvo stambesnio ir tvirto sudėjimo vyrukas. 

Dabar jau nužvelgiau ir kitą angelą. Jis buvo žemesnis už mano tėvą, šviesių plaukų, mėlynų akių tvirto, bet liekno sudėjimo. Jie abu buvo apsirengę visiškai baltai. Tik kol mano tėvas vilkėjo vien baltus marškinius ir kitas dar dėvėjo baltą paltą be baltų kelnių ir batų su marškiniais.

-Tau viskas gerai? - paklausė Kajus manęs sunerimusiu balsu ištraukdamas mane iš mano apmąstymų.

-Taip, man viskas gerai. Aš tik kiek nustebusi, - nusišypsojau jam.

Jis linktelėjo.

-Kodėl tu čia tėve? - paklausiau angelo šaltu balsu. buvo keista vadinti ji tėvu.

-Suprantu, kad tu esi nustebusi ir turbūt nori paaiškinimo, kur buvau visus tuos metus buvau dingęs, bet turi manimi tikėti, kad jai būtų buvusi mano valia nei tavęs nei tavo motinos niekada nebūčiau palikęs.