SNIEGAS/ Z.M. Fanfiction

1

Įžengiau į kavinukę. Ten mane pasitiko mano mylimiausia iš visų nekenčiausių bendradarių Ema. Ačiū Dievui, šiandien mano pamaina sutampa su jos. Kitų darbuotojų pakęsti negaliu. Jie man gal nieko blogo ir nepadarė, tiesiog antipatija jiems atsirado nuo pirmos darbo dienos čia.

Darbas kavinėje tik dėl papildomų pinigų. Juk pinigai šiame pasaulyje yra viskas. Taip sakydavo ir mano tėtis, iki kol neišmetė manęs iš namų. Tuomet gavau sužinoti tikrąją pinigo vertę. Kai kasdieną negauni kišenpinigių už gražias akis, o turi sunkiai dirbti, kad menesio gale sugebėtum susimokėti mokesčius. Tačiau pinigas tampa dar vertingesnis, kai jį taupai sniegui. Taupai tam nuostabiam jausmui, kurio niekas kitas sukelti negali. NEGALI.

Paskutiniu metu tik apie tai ir tegaliu galvoti, o gauti neturiu iš kur, nes pagrindinį mano tiekėją katik uždarė į cypę.

– Sveika.- su manim pasisveikina toji Ema, pastebėjusi kad mintimis plaukioju tikrai ne kavos aparate, prie kurio praleidžiu daugiausiai laiko dirbdama.

– Labas.- numetu.

–Vėl vėluoji, ką?- ji man šyptelna, sakydama tai, ką girdžiu beveik kas kartą čia ateinant.

–Na taip, puikiai pastebėjai.– užverčiu akis, tačiau ji to nepastebi. Turbūt vienintelė priežastis, kodėl su ja palaikau geresnį ryšį nei su visais kitais kavinės darbuotojais, yra tai, kad ji taip pat perka sniegą. Bet priešingai nei aš, ji jį perparduoda. Vaikams. –Ar radai naują prekiautoją?

–Tiesą pasakius, taip. Šiandien, devintą prie parko fontano, bet aš negaliu atsiimti, nes būsiu kitam miesto gale su Maksu. Reikia išparduoti likučius.

–Tai reiškia, kad man reikia su naujoku susitikti?-pasižiūriu į ją, ir pamatau atstatytas šunelio akis.–Gerai gerai. Palik savo sumą mano spintelėje, man užsakyk kaip visada. Dabar aš einu paskambinti.

Dingau iš prekystalio ir telefone surinkau klubo direktoriaus numerį. Jis pakelti nesiskubino, bet po keletos pyptelėjimų atsiliepė.

–Ogi pati Mara man skambina.– Galiu girdėti jo šypseną.

–Šiandieną darbą pradėsiu dešimtą, kitą penktadienį anksčiau.

–Tai kartojasi, Mara? Negerai...-jis nutęsia.–Man labai nepatinka tavo toms elgesys. Manau reikėtų tave bausti.

–Tai paskutinis kartas.

Ir padėjau ragelį. Senas ištvirkėlis Gregas. Šlykštynė, barškinantis kitas šokėjas kaip tikrus barškučius. Nors ir negirdėjau jų skundžiantis. Atlyginimas visgi kyla. Tačiau man to nereikia, nes užsidirbu pakankamai ir maistui, ir stogui, ir svarbiausia- sniegui.

Grįžau prie Emos.

-Kiek pas jį kainuos?-klustelnu.

-29 doleriai už gramą.

-Kiek brangiau...-sumurmu.

-Jis sakė kad kokybė atitinka. Ir tai sakė tikrai įtikinamai.

-Jau geriau taip ir būtų.-atiduodu kavą žmonėms vienas puodelis po kito.

...

Pasibaigus pamainai turėjau dvi valandas iki susutikimo, todėl iškart puoliau ruoštis klubui: išsirinkau policininkės kostiumėlį, pasidažiau. Ant viršaus užsimečiau treningines kelnes ir džemperį. Antrankius, žaislinį pistoletą, kepurę ir aukštakulnius susikroviau į tašę ir pėstute pasivaikščiojau iki parko.

Ema jam davė mano numerį, todėl slampinėjau ir laukiau skambučio, kurio ilgai laukti ir netruko.

-Aš vietoj. Kodinis žandikaulis.-teišgirdau ir telefonas pradėjo pypsėti.

Kodinis žodis yra dažnas reiškinys, kad pardavėjas galėtų atskirti, ar pirkėjas yra tas, su kuriuo kalbėjo telefonu.

Prie fontano pamačiau vidutinio ūgio tamsiaplaukį. Tai turi būti jis, nes daugiau niekas nelūkuriuoja ten. Priėjau.

-Sveika.-jis suglumsta. Turbūt dėl mano šiek tiek per didelio kiekio makiažo, nors su blausia šviesa tai neturėtų būti taip akivaizdu.

-Labas. Sakei papasakosi, kaip tavo brolio žandikaulis..?-surezgu. Visada turiu sugalvoti kokią nesąmonę, kad šis vaikinas net prunkšteli.

-Eime pasivaikščioti ir papasakosiu.

Nuėjome į atokesnį parkelio kampą, kur šviesa beveik nesiekė.

-Kuo tu vardu?-jis manęs netikėtai paklausė.

-Angel.-atsakiau. Iš ties suabėjojau sakyti tikrąjį vardą, nes tikiuosi su juo nebendrauti artimiau nei dėl TO.

-Nors ir melagingas, bet gražus vardo pasirinkimas.-jis nusijuokia. -Aš Zayn.

-Aha...malonu.-Laukiu nesulaukiu, kol eisim prie reikalo.

-Pinigai?

-Kaip ir sutarta.-paduodu sumą.

-Štai.- jis man paduoda ne maišelį, bet dovanų dėžutę. Ir dar su kaspinėliu.

-Oho.-prunkštelnu.- Čia lyg tavo vizitinė kortelė? Brangiau, bet už tai gauni dėžutę?

-Neišsidirbinėk. Policijai tave sustabdžius dovanų dėžutės atidarinėti nelieps. Dar padėkosi.

-Gerai jau.-Atsidarau dėžutę ir randu du maišelius, vieną man o kitą Emai.-Dėkoju. Ir iki greito. Ryšį palaikysim.

-Gero kelio, Angel.-palinki ir dingsta. Keistuolis.