Rožė

1999 - II

Įeiti pro duris, atsisėsti į suolą, išsiimti daiktus - kasdien tas pats mechanizmas, kartojamas dešimt kartų. Laikrodžiui ant sienos rodant 7:55, mokiniai vienas po kito rinkosi į klasę ir nesvarbu, kokia buvo žmogaus lytis ar išvaizda, kiekvienas durų slenkstį peržengdavo jau iš anksto pavargęs.

- Aš žinau apie raštelį.

Tokio rytinio pasveikinimo Jakobas tikrai nesitikėjo. Sutrikęs atsisuko į šalia jo suolan klestelėjusį Kristianą.
Šis kelias sekundes žvelgė Jakobui į akis,o tada pasirausęs kuprinėje išsitraukė lapą ir pastūmė link jo.

Vaikino širdis akimirką šoktelėjo. Tai buvo tas pats, prieš kelias dienas striukėje rastas raštelis, tik atspausdintas ant A4 lapo.

- Kaip tu...

- Patikėk, tėvas turi tam reikiamų priemonių.

Jakobas sarkastiškai pažvelgė į draugą.

- Naudoji savo tėčio detektyvinėms byloms skirtą įrangą kad iššifruotum kažkokį koridoriuj rastą suplėšytą raštelį?

- Raštelis nebuvo kažkoks, - nesutriko Kristianas.- Tekstas turėjo tikrai paveikti jį skaičiusį žmogų, nes taip smulkiai ir vidury koridoriaus suplėšytas lapelis rodo, kad jį skaitęs žmogus buvo įskaudintas.

Išgirdęs paskutinį žodį Jakobas nusuko žvilgsnį į šoną.
Kelias sekundęs patylėjęs, bet nesulaukęs atsakymo, Kristianas atsargiai prabilo:

- Čia tas pats siuntėjas kaip ir praeitąkart...tiesa?

Jų pokalbį nutraukė garsus dunkstelėjimas. Atsisukę jie išvydo Alano kuprinę, numestą ant suolo ir patį jos savininką, išsidrėbusį kėdeje.

- Labas rytas ir jums,- mestelėjo jis į jį spoksantiems irzliems draugų veidams. - kas čia? - tarė žvelgdamas į lapą ant stalo.

Jakobas pakėlė akis į Kristianą, tada pažvelgė į lapą. Visa tai užklupo jį netikėtai ir vaikinas dabar labiausiai už viską pasaulyje nenorėjo su niekuo kalbėtis, todėl kai po akimirkos į klasę įžingsniavęs mokytojas milžiniškais akiniais suplojo rankomis ir pranešė apie prasidėjusią pamoką, Jakobas jam buvo be galo dėkingas.

Grižtelėjęs į Alaną jis suburbėjo:

-Papasakosiu po pamokos.

Gal jam ir nerūpėjo mokslai, tačiau fiziką Jakobas mokėjo geriau nei dauguma klasiokų ar net kartos mokinių, tad, prasidėjus pamokai, galėjo leisti sau per daug nekreipti dėmesio į aplinką ir duoti valią visiems tiems klausimams,kurie sukosi galvoje ištisą savaitgalį.

...kažkas įdėjo tą raštelį į džemperį kol visi išeidinėjo iš pamokos, o jie trys rašė pasiaiškinimus. Tačiau kaip jis nepajautė? O gal lapelis visgi buvo įdėtas anksčiau? Ne, neįmanoma, nes Jakobas visą tą dieną buvo su džemperiu.

Jis lėtai nužvelgė klasiokus.

Vadinasi, raštelį įdėjo kažkas iš jų.

Tik kai aplinkinis šurmulys pažadino jį iš sąstingio, vaikinas grįžo į realybę palikęs savo minčių labirintą. Kristianas šalia krovėsi penalą bei sąsiuvinį į kuprinę, tad Jakobas suvokė,kad tos keturiasdešimt penkios minutės, skirtos tik jam vienam, baigėsi. O gaila.

- Larsenai, prieik dar prie manęs, - iš klasės priekio atsklido mokytojo balsas.

Tai išgirdęs Jakobas skubiai nusismaukė žemyn kapišoną atidengdamas veidą ir, persimetęs kuprinę per petį, nužvingsniavo prie mokytojo stalo. Šis rankose laikė kažkokį lapą ir netrukus ištiesė jį vaikinui.