Turiu eiti į naują mokyklą, nes tėvai susirado tinkamą darbą šiame mieste. Atsikėliau žymiai ankščiau negu visada, nes čia mokykloje reikia būti jau 07:00, o praeitoje 08:25. Susiruošiau, apsirengiau, pavalgiau, išsiploviau dantis ir toliau scrollinau facebooke bei instagrame, pažiūrėti ką naujo galėjo įkelti žmonęs kuriuos seku.
06:55 nueinu į mokyklą nes ji netoli mano namų. Pasibeldžiau į pirmos pamokos kabinetą ir mokytoja liepia prisistatyti.
- Mano vardas Amelija. Persikrauščiau čia, nes tėvams čia yra tinkamas darbas netoliese.
- Na, Amelija, sėskis prie Lauros. - pasakė Mokytoja.
Atsisėdau prie Lauros. Prie visų suolų buvo parašyta kas su kuom sėdi, todėl buvo lengva sužinoti jų vardus. Kadangi labai mėgstu šnekėti ir esu pleputė, užkalbinau Laurą.
- Labas, aš Amelija. - pašnabždomis pasakiau aš.
- Labas. Mano vardas Laura, malonu susipažinti. Per pertrauką papasakosiu tau daugiau apie šią mokyklą, jos mokinius.
- Gerai! - atsakiau aš.
Pabuvau dar klasėjė 20 minučių ir nuskambėjo skambutis į pertrauką.
- Na sakiai, kad papasakosi apie mokinius bei pačią mokyklą. - iškarto priminiau Laurai aš.
- Atsimenu viską puikiai, ką sakiau. Nereikėjo priminti, bet ačiū. - atsakė Laura.
- Prašom. - atsakiau aš.
- Taigi mūsų klasėje yra berniukas, kuris yra "kietas" nors asmeniškai aš jo nebijau.
- Koks jo vardas? Ai ir norėjau paklausti kodėl vienas mokinys mūsų klasėje, sėdėjo prie mokytojos? - pradėjau klausinėti aš.
- Jo vardas Augustas, jis ir sėdėjo prie mokytojos. Nes ankščiau mėtydavo poperius į mokinės. Taipat į mane, bet gaudavo į skūrą todėl prie manęs nebelysdavo. - atsakė Laura.
- Tai man jo saugotis? - paklausiau aš.
- Nemanau, kad jis tau kažką blogo padarys, jeigu ką kreipkis į mane. Kažkoks mulkis jis, jį visi įsimyli, bet bent jau man jis nei truputį negražus. - Beto, ten yra Rusnė. Labai draugiška panelė, labai dažnai su ją susibendraujam, padedanti. Žodžiu ji tau patiks.
- Ji labai miela, norėčiau su ja susidraugauti. - pasakiau aš.
- Tai eime, ko lauki? - paėmė mane už rankos ir nuvedė prie Rusnės.
- Susipažink, Amelija čia Rusne, Rusne čia Amelija. - pasakė Laura.
- Labas, Amelija. Malonu susipažinti, tikiuosi gerai susidraugauti. - pasakė Rusne.
- Labas. Noriu paklausi tavęs vieno klausimėlio, ar galiu? - paklausiau aš.
- Žinoma gali. Klausk manęs ko nori, ir kada nori. - atsakė Rusnė.
- Ar tu bijai Augusto? - paklausiau aš.
- Nebijau. Tiesiog kvailelys. Kas iš to, kad jis mėtydavo tas šiukšles į mane. Tuoj skris jis iš mokyklos.
- Jo jis tikras lopa-.. - pamačius Augustą nepabaigiau sakyti žodžio.
- Tęsk. - pasakė Augustas.
- Priversk, lope. - atsakiau aš.
- Galvoji išgąsdinai?
- Kas be ko, lope. - atsakiau aš.
- Nevadink manęs taip, aš ne lopas. - pasakė Augustas lyg būtų išsižeidęs.
- Tik neapsiverk, lope. - atsakiau aš.
Augustas nuėjo savo keliais.
- Šaunuolė! - pasakė Laura.
- Wow. - nustebusi pasakė Rusnė
- Ačiū merginos, o dabar einam į kitą pamoką, kad nepaveluotumė. - atsakiau aš.
Nuėjome į matematikos pamoką. Mokytojas mane pasodino sedėti su Augustu.
Mes ir vėl susitikom. - pasakė Augustas.
- Nusižudyk, lope. - atsakiau aš ir po šių žodžių stengiausi jį kuo ilgiau ignoruoti.
- Primink savo vardą, kietuole. - pasakė Augustas.
- Ignoruosi? - vis dar klausinėjo manęs Augustas.
- Kvaileli, jeigu matai, kad ignoruoju prašyčiau nekalbėti, nes atrodai, kaip lopas kalbantis su savimi. O kas čia žino, galbūt ir mėgsti su savim pasikalbėti. - atsakiau aš.
Staiga Augustas nutylo.
- Ačiū. - pasakiau aš.
