Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

7. Aš tave myliu

Ačiū už kantrybę laukiant naujo skyriaus. Žinau, kad jau ilgokai neturiu laiko rašyti dažnai, kaip seniau, bet ačiū tiems kurie vis tiek laukiate mano naujų skyrių ir skaitote:)  Gero skaitymo visiems mano skaitytojams;) 

§ 

Aidara:

Atvykus prie ežero už miesto buvo dar šalčiau. Kajus man davė nusivilkęs savo striukę, kad nesušalčiau, nes vilkėjau tik storą žieminį megztinį ir džinsus su kedais. Jei būtume vare į kolegiją tiesiai nebūčiau per daug sušalusi, bet būnant ilgesnį laiką lauke darėsi šalta. Kadangi buvo vėsus ir ankstus rytas prie ežero tai pat buvome dviese nors šiaip čia galėdavai matyti viena kitą žmogų visada atvykęs.

-O kaip tu? - paklausiau jo apsivilkdama striukę, kuri ėmė maloniai mane šildyti.

Jis nusišypsojo.

-Pamiršai, kas mano tėvas? Mes demonų vaikai nejaučiame šalčio, - mirktelėjo.

Tik linktelėjau jam susisupdama labiau į jo šiltą striukę.

Apsižvalgiau aplink. Lapai ant medžių vietomis jau buvo pradėję gelsti, kaip dera rudeniui. Mes su Kajumi sėdėjome pavėsinėje sukaltoje prie ežero žmonių. Tai buvo jau sena gergždančių lentų pavėsinė, bet stovinti vis dar tvirtai. Buvo akivaizdu, kad ji atlaikys dar nevieną žvarbę žiemą.  Įkvėpdama drėgno oro ir žvelgdama į skaidrų ežero vandenį tariau Kajui:

-Aš bijau Kajau, velniškai, - tariau atsiremdama į jį, kol jis sėdėjo ant vieno iš pavėsinės suoliuku šalia manęs.

-Žinau, - apkabino jis mane per pečius iš nugaros.

-Kas jei nerasime būdo apeiti pranašystės, kas jei dėl manęs iš tikro nukentės nekalti ar mano šeima? Niekada sau neatleisčiau, jei mano kraujas iš tikro pražudytų bent vieną nekaltą sielą. Gal tikrai geriausia būtų priimti tėvo pasiūlymą? - išsakiau Kajui visas savo baimes ir nuogąstavimus garsiai.

Jis tik švelniai šyptelėjo man į plaukus.

-Žinojau, kad vėliau ar anksčiau supanikuosi, - ramiai tarė jis, - Aidara, viskas bus gerai. Mes rasime būdą tave ištraukti iš šios nesąmonės, o jei ir ne rimtai manai, kad leisčiau tau mane palikti ar nuo tavo galvos nukristi bent plaukeliui?

-Aš žinau, kad tu padarytum viską, jog mane apsaugotum, - atsakiau.

Bet deja tai nereiškė, kad jam pavyks iš tikrųjų.

-Bet bijai, kad galiu būti per silpnas tam? - labiau kaip fakto konstatavimą nei klausimą ištarė jis.

Linktelėjau.

-Na jei paaiškėtų, kad dabartinis aš esu per silpnas. Tada tiesiog tapčiau stipresnis priimdamas savo pragaro princo titulą ir tapčiau pragaro princu, kaip jau kuris laikas nori tėvas.

-Apie ką tu? - paklausiau.

-Mano tėvas pragaro valdovas, Aidara, o aš jo sūnus. Net jei aš ir pusiau demonas pragaras mane gerbia ir atsako. Jei sutikčiau tapti pilnu demonu mano galia būtų ne ką mažesnė už mano tėvo. Ką jau kalbėti, kad jei tam,  jog tave apginčiau man reikėtų visą pragarą sukelti ant kojų taip ir padaryčiau.

-Jei tai padarytum, kas tada? Jei taptum pilnu demonu? - paklausiau.

-Tada man paklustu pragaras, kaip tėvui, - paprastai gūžtelėjo pečiais Kajus.

-Kodėl iki šiol nesutikai pasiimsi šių galių? Būtum galingiausia kada egzistavusi būtybė.

-Kam man tai? Galios man nereikia, - atsakė Kajus paprastai. - Jei kada sugalvosiu jog noriu apokalipsės ar kažko panašaus pasiimsiu šias galias, kaip jau sakiau tėvui, - pajuokavo nevykusiai jis. - Nors jei pradėčiau apokalipsę pats tėvas man užpakali išspardytų, - nusijuokė jis garsiai.