SNIEGAS/ Z.M. Fanfiction

2

Atėjus į klubą užuodžiau prakaito, alkoholio ir cigarečių kvapą. Šis klubas man visai patinka, nes dirbti merginoms yra saugu: visur vaikšto apsauginiai, pasirengę apsaugoti nuo per daug norinčiųjų, stebi kameros, jei netyčia liktum apvogta ir panašiai. Net gi galime kai kuriuos lankytojus įrašyti į sąrašą, kuriame surašyti visi neįliadžiamieji. Tiesa, tokių nedaug, nes klubas nesisuktų, jei mes tik ir spirtume visus lauk.

Užeinu į persirengimo kambarį. Dovanų dėžutę įdedu į savo užrakinamą spintelę po stalu, nusirengiu nereikalingus drabužius ir pasitaisau makiažą. Prie trumpučių policininkės šortų prisisegu diržą su žaisliniu pistoletu ir dvi poras antrankių. Užsidedu policininkės kepurę. Viršutinė aprangos dalis tėra vos krūtinę dengiantys marškinėliai, per vidurį surišti į mazgą.

-Ei, Angel?-mano pravardę šūktelna Sky. -Šiandien Coco neatėjo, nes peršalo. Gal norėtum ją pakeisti vidurnakčio šokiui?

-O tu pati šokti nenorėtum?-dažydamasi lūpas raudonai klausiu.-Tau labiau sekasi solo šokiai nei man.

-Aš jau šokau, ir manęs laukia eilė prie privačių kambarių. Nagi, Mara.

Būtų nebloga vakaro pradžia. Pradirbau čia jau aštuonis mėnesius ir puikiai žinau, kad šokis aplink stulpą duoda ne mažai žalių. Taip pat paskutinius pinigus išleidau koksui.

-Na gerai.

-Puiku!-spygtelna žydrų plaukų savininkė Sky, kurios tikrasis vardas yra Rachel. Šiandieną jos apranga yra visa mėlyna- lyg undinės. Į mėlyną peruką prisegta jūros žvaigždių, o krūtis tedengia jūros kriauklės. Toks jau tas penktadienio apsirengimo kodas- leidžiama atrodyti kaip nori, kad paįvairintumėme klientams pasirinkimą.

Niekada su policininke neprašaunu. Tiek jaunesni, tiek vyresni mėgsta būti kiek paklusnūs. O dar kai surakini juos antrankiais, jie pašėlsta. Taip pat turiu ir katės, vienuolės ir kleopatros aprangą. Kleopatros apranga puikiai tinka antrą mėnesio penktadienį, kai visos rengiamės "deivių" tema. Visos švytime it disco kamuoliai nuo blizgučių ir plastikinių briliantų, bet tai verčia vyrus dar labiau mūsų geisti. O juk tokia ir yra mūsų misija.

Kai aunuosi aukštakulnius, į persirengimo kambarį įeina Gregas.

-Merginos, išeidamos kasininkei nepamirškite palikti šimtuką.

-Kiek?-kiek grubokai paklausiu.-Praeitą savaitę prašėt aštuoniasdešimt.

-Reikia suktis, Mara.-mirktelna jis.-Šis klubas buvo New York'o klubų perliukas, o dabar mūsų rodikliai krenta. Todėl ir liepiu palikti daugiau.

Užrakinu savo spintelę ir raktą prisegu prie šortų. Tikrai nedings. Nepaistau direktoriaus kalbų ir įžengiu į pagrindinę salę, kurioje pilna žmonių. Priėję ir vyrų, ir jų moterų. Nelabai suprantu, ko jos čia ateina, bet iki kol jos nelipa ant mano stulpo, aš joms taip pat netrugdysiu.

Iki mano solo liko dar daugiau nei pusvalandis, taigi prieinu prie baro. Ten randu kitą šokėja Ginger. Ir taip, jos vardas tiesiogiai susijęs su jos oranžiniais plaukais. Tačiau tikrojo vardo niekas ir nežino, nes nuo pat pirmos darbo dienos, ji tikrojo vardo niekam nesakė, o ir Gregas tyli.

-Sveika Ginger.-užklumpu ją iš už nugaros, ir ši krūptelna.

-O labas. Kur taip ilgai buvai?

-Aj šen bei ten.-mirktelnu. Nei viena mergina iš čia nežino apie mano sniegą, nes tiesiog nenoriu niekam to pasakoti. Mano reikalas yra tas rojus, o ne jų. TIK mano.-Gal matei jau Alonzo?

-Mačiau prie to pačio staliuko, kaip ir visada, bet prieš kelias minutes dingo. Gal rūko?

-Supratau.-pamojuoju barmenui.-Ei, Trevorai. Du viskio su ledu.

Jis greitai susisuka ir prieš mane pastato dvi stiklines rudo skysčio.

-Gero vakaro.-palinkiu Ginger ir dingstu. Reikia susirasti Alonzo. Jis- mano pagrindinis saldainis. Trisdešimt dviejų metų milijonierius, kuris esą neprisileidžia nei vienos šokėjos, tik mane. Todėl negaliu jo nuvilti.

Prieinu prie staliuko, kurį jis kiekvieną savaitgalį užsirezervuoja iš anskto. Kiek toliau nuo scenos, bet per pat centrą, pakyloje. Kai kurios tą vietą laiko VIP zona, bet juk ji prieinama visoms. Ten Alonzo sėdi su vis kitais draugais, taip pat turinčiais daug pinigų, todėl dažnai mano keliu paseka dar kelios merginos, kad užimtų juos.

Kol padedu ant staliuko du gėrimus, iš užnugaros išgirstu:

-Štai ir mano Angelėlis.

Atsisuku į Alonzo. Tamsiai mėlynos šviesos jo odą dar labiau tamsina, o ilgi dredai kiek krinta ant veido.

-Pamaniau, kad kelioms minutėms norėsi kompanijos?-šyptelnu.-O jei ne, teks tave suimti. Ir nubausti.-mirktelnu.

-Tada, pareigūne, prašau be gailesčio mane išvesti dešimčiai minučių, nes girdėjau, kad greitai turėsi solo šokį.

Jis atkiša savo riešus, ir aš juos surakinu antrankiais. Jei jis tik panorėtų, gali pats juos nusiimti pasukęs žaislinį varžtuką, taigi viską žaidžiu saugiai. Vedu savo kalinį į privatų kambarį, šalia kurio visada stovi mano patikimas apsauginis. Uždarius kambarėlio duris esam iškart izoliuoti nuo trankios klubo muzikos.

-Kaip visada.-atsisuku į jį.-Jokių lietimų.

-Nagi.-jis pavarto akis.-Jeigu leistum priliesti bent...-jis mėgina suimti mane už užpakalio.

-Jei būsi geras kalinys, aš pagalvosiu.-atsitraukiu nuo jo ir per grotuvą užleidžiu muziką. Staipausi, raivausi ir vizginu savo pasturgalį palei jį kaip įmanydama, ir po gerų penkių minučių atsisėdu jam ant kelių veidu į jį, ir nuimu antrankius.

-Bausmė panaikinta, blogiuk.-sušnabždu jam į ausį.

-Galėjai ją ir pratęsti.-jis uždeda savo rankas man ant užpakalio ir pabučiuoja.