SNIEGAS/ Z.M. Fanfiction

3

Už tai, kad leidau jam mane pirmą kartą pabučiuoti, po šokio jis man paliko keturis šimtus. Paprastai dešimt minučių tekanuoja penkiasdešimt, jis man niekada pinigų nepagaili. Taigi, savo kokso pinigus aš jau kaip ir sugebėjau atidirbti.

Likus dešimčiai minučių iki vidurnakčio užbėgau į antrą aukštą, kuriame darbavosi didžėjus.

-Labas.-sveikinasi su manimi jis.

-Sveikas, Kevinai. Norėčiau ketvirtos dainos vidurnakčiui.

-Kaip ir visada. Pašėlusi Angel.-jis nusišypso ir užsideda ausines. Palieku jį dirbti numetusi penkių dolerių kupiūrą ant pulto ir nukeliauju į persirengimo kambarį. Ten pasidedu surinktus pinigus ir pasiimu maišą, į kurį galėsiu sudėti naujus. Tuomet nukeliauju į užkulisius ir eilinį kartą užklumpu vieną šokėją laižantis su direktoriumi. Niekšas. Lyg jis jų ir taip neišnaudoja.

Numojusi ranka patampau raumenis, kad darant triukus nesutrauktų mėšlungis. Tuomet išgirstu Kevino balsą:

-Na o dabar, pati švenčiausioji Angel šiandien su jumis nežais, o be gailesčio suims ir uždaris už grotų!

Kvailys priverčia mane prunkštelėti. Bet šiaip ar taip, jis man numeta daugiau įsijautimo taškų.

Išlendu į sceną ir atsistoju tvirtai ant abiejų kojų. Prasidėjus lėtai, bet labai nešvankiai dainai iš diržo išsitraukiu pistoletą ir su juo pažaidžiu. Užtaisau ir praeinu pro sėdinčiuosius prie scenos. Atsitūpusi atstatau ginklą tai į vieno, tai į kito kaktą, ir iškart gaunu dolerį. Tada atsigulu ir pasimaivau, o prieš pat priedainį įstatau ginklą sau tarp kojų ir paspaudžiu gaiduką. Iš ginklo iššauna spalvoti konfeti, ir tada žiūrovai sušlama. Pradedu šokti. Vienas, du, trys, keturi. Apsisuku, užlipu aukštyn ir nusileidžiu. Pakartoju.

Ir po begalybės daina baigiasi. Visi ploja, o šviesos užgęsta. Greitai susišluoju pinigus į maišą ir dingstu nuo scenos. Kambarėlyje sugrūdu viską į spintelę ir grįžtu prie darbo.
Šiąnakt gera naktis. Šiąnankt sekasi.

Iki tos minutės, kai man Sky praneša, kad atvažiavo mano brolis.

Įlėkiau į privatų kambarį ir pasislėpiau už durų. Negaliu leisti vėl broliui mane išjuokti prieš visus. Tą jis padarė praeitam klube, iš kurio mane iškart išspyrė. Užvirė tikras pragaras.

Prieš daugiau nei trejus metus, kai mane tik buvo jie išmetę iš namų, įsidarbinau į klubą kitame Niujorko gale. Kuo toliau nuo jų. Bet mano broliai vis tiek yra puikūs sekliai, ir po maždaug mėnesio užsisakė išankstinį pramogų kompleksą anoniminiu vardu. Ten likau apdrėbta visomis šiukšlėmis ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Klube vyko karastrofa, ir direktorė mane iškart atleido. Sunkiai klubas susigražino savo vardą, bet dabar jam viskas gerai. O aš vis lakstau nuo savo vyresnėlių, nes jie mane medžioja gana dažnai. Ir tik tam, kad pasijuoktų. Haha. Jiems tepasisekė, kad tėvas juos taip myli. Manęs jis gyvenime taip nemylėjo ir nemylės.

Kambario durys atsidarė ir į jį įėjo Sky. Sugriebiau ją už pečių:

-Kur jis?

-Išėjo. Bet nesu tikra ar nesugrįš.

-Tada gerai.-atsipūčiu.-Tai užknisa.

-Gal jį įrašyti į tą sąrašą?-klausia Sky.

-Nepadės. Jis pažįsta Gregą.

-Aj, tiesa. Pamiršau.

-Nesvarbu. Kol jis manęs neišjuokė, dar esu "gyva".-parodau kabutes.

-Laikykis, Mara. Padėsim kuo galėsim.

-Ačiū. Rachel...tu...tu eik toliau dirbti, o aš už kelių minučių vėl pasirodysiu.-palieku ją ir nukeliauju į persirengimo kambarį. Pasitikrinu telefoną, dabar rodo apie trečią nakties, ir begalę praleistų skambučių nuo Emos.

Perskambinu, ir ši iškart atsiliepia:

-Mara! Man labai reikia savo dalies. Tuojau pat. Maksas merdėja.

-Gerai, gerai! Atvažiuok prie "Show Palace" džentelmenų klubo.

-Tuoj būsiu.

Jos laimė, kad ji yra vairuojanti mergina. Aš pati, nors ir dvidešimt vienerių, vairuoti nemoku, ir neturiu pinigų leisti sau išmokti. Ji pasirodė už kelių minučių, ir aš išnešiau jai jos maišelį, kad nereikėtų jai mokėti įėjimo mokesčio.

-Duok žinoti, kaip jam einasi.-sumalu, bet ji jau išgaruoja man iš akių.