Rožė

1999 - III

Lipant mediniais laiptais, pagrindas po kojomis girgždėjo, tačiau jis to negirdėjo, nes galvoje lyg užsukta plokštelė skambėjo žodžiai, sakiniai, raidės, dar žodžių ir dar sakinių... Viskas maišėsi ir vertė jį nervintis, bet tuo pačiu ir kėlė malonų jaudulį.
Kai prožektoriai blykstelėjo tiesiai jam į akis, jis nepasimetė - buvo tam pasiruošęs. Giliai įkvėpė ir pravėrė lūpas.

Gyveno karalius
Ir buvo toks geras,
Kad leido
Medžiams skraidyti,
Paukščiams žaliuoti,
O sau karaliauti.

Jakobas pašoko lovoje gaudydamas kvapą, besikilnojančia krūtine. Jo žvilgsnis šaudė į tamsą ir lakstė po kambarį negalėdamas nurimti, o širdis daužėsi it ketindama iššokti iš krūtinės. Vaikinas instinktyviai pažvelgė į savo plaštakas, tikėdamasis blogiausio.

Ne, rankos nepanašios į vienuolikamečio. Ačiū Dievui.

Jis lengviau atsipūtė ir, atsisėdęs turko poza, rankomis parėmė galvą; pirštai paniro į išsitaršiusius plaukus. Kvėpavimas po truputį rimo ir Jakobas jau patikėjo,kad sapnas išsisklaidė, bet tada jis išgirdo žodžius.

Gyveno kartą karalius.

Vaikinas tik dabar atkreipė dėmesį į tamsą - juoda materija gaubė jį ir sudarė įspūdį,jog yra spaudžiamas iš visų pusių, siurbiamas kažkokios nežinomos jėgos. Širdies ritmas vėl ėmė greitėti ir Jakobas keliskart giliai įkvėpė bandydamas nurimti.

Ir buvo toks geras

Vaizdiniai iš sapno sukosi ir vis atsinaujino jo galvoje - it koks užstrigęs kino filmas, vis kartojantis tą pačią, visiems atsibodusią, sceną.

Kad leido

Viskas, užteks! Jakobas suspaudė galvą rankomis lyg mėgindamas atsiriboti nuo kažko,

Medžiams skraidyti

kas iš visų pusių gaubė jį, tačiau negalėjo to padaryti, nes tas Jausmas-Pavidalas-Šmėkla visai negaubė jo,

Paukščiams žaliuoti,

tai buvo Jakobo viduje.

O sau karaliauti.

- DINK! - suinkštė Jakobas, iš visų jėgų spausdamas rankomis galvą.

Tie prisiminimai jį pykino - kėlė tokį šleikštulį ir blogumą, kad jei būtų galėjęs, vaikinas būtų išlupęs juos iš savęs nagais, išpjovęs peiliu arba...

Staiga jis atsisėdo tiesus kaip styga. Tada puolė iš lovos, ėmė tamsoje klupinėti durų link ir įgriuvęs į tualetą vos spėjo pasilenkti virš klozeto kai pradėjo vemti.
Iš vakaro daug nevalgė,todėl kartu su pusiau suvirškintu sumuštiniu pro gerklę lipo tik seilės, o organizmui neturint ką daugiau išmesti lauk, kūną ėmė tampyti svaigumą keliantys traukuliai - jausmas toks, lyg būtų mėginęs atryti savas žarnas. Iš tiesų jis to slapčia ir troško - išvemti visą savo esybę kartu su prisiminimais.

Kai skrandis pagaliau nurimo, Jakobas padėjo galvą ant klozeto krašto ir užsimerkė; tamsoje girdėjosi tik jo duslus kvėpavimas pro burną.
Vaikinas jautėsi toks nusikamavęs,kad neturėjo jėgų net išsigąsti kai staiga kambaryje blykstelėjo šviesa.

-Jakobai? - tai buvo jo mama, stovinti tarpdury ir su rūpesčiu žvelgianti į sūnų. Ji priėjo arčiau, atsisėdo ant vonios krašto ir ėmė švelniai glostyti vaikinui nugarą.
Jakobas atsimerkė. Nors jis visai neturėjo jėgų, giliai įkvėpęs susikaupė ištarti bent vieną žodį:

-Pa...

Visgi nebuvo taip lengva.

-Ką sakai? - mama pasilenkė arčiau ir jos garbanos pakuteno Jakobui skruostą.