Penktadienio vakaras
Kambaryje viena žiūrėjau komediją. Mama dar negryžo iš darbo, o Joe tikriausiai pas savo merginą. Jau įpratau likti namuose viena, tad man nebuvo baisu.
Buvau labai įsijautusi filme net pasigirdo, jog išgirdau balsą, kuris kvietė mane. Nekreipiau į tai dėmesio ir tesiau žiūrėti filmą.
- Amira...,- girdėjau šnabždantį balsą.
Ir vėl. Balsas buvo garsesnis. Galvojau, kad mano širdis iššoks iš krūtinės. Nėjaugi brolis norėjo mane išgasdinti? Tačiau negirdėjau žingsnių, kurie parodo, jog jis gryžo. Joe negalėjo gryžti taip greitai..
- Joe, ten tu?- sušukau.
Bet atsakymo negavau. Sustabdžiau filmą ir pradėjau eiti link kambario durų. Užsimerkusi suskaičiavau iki tryjų ir atidariau duris. O už jų nieko nebuvo. Apsisukau ir įjungiau šviesą.
Prie savo lovos pamačiau šešėlį...
Išsigandusi paėmiau stalinę lempą ir pasiruošiau ginybai.
- Išeik iš mano namų! Kad ir kas bebūtum! Aš tavęs nebijau!- kiek per drąsiai pasijaučiau.
Nežinau kas man nutiko, tačiau pajutau kaip man pradėjo trūkti oro. Akyse pradėjo temti, išgirdau kaip lempa išslysta iš mano rankų ir sudūžta. Tamsa. Neišlaikiusi pusiausvyros pradėjau kristi. Tačiau, mane kažkas sugavo.
####
Girdėjau balsus, tačiau negalėjau suprasti ką jie kalba. Atmerkti akių taip pat negalėjau. Tiesa pasakius, man be proto skaudėjo galvą. Atrodo, jog bet kurią akimirką mano galva gali sprogti.
Man pavyko atmerkti akis. Vis dar buvo vakaras. Prie manęs buvo prijungtas kažkoks aparatas. Kaip aš atsidūriau ligoninėje? Prie savęs išvydau vaikiną su juodais akiniais. Akinių rėmeliai buvo juodi, todėl negalėjau atpažinti jo. Nors nemanau ar jį pažystu. Jis turėjo juodus plaukus ir bejausmį baltą it popierių veidą.
Mano mintis nutraukė daktaras. Jis keistu žvilgsniu žvelgė į mano akis.
- Kaip jaučiatės, panele Smith?- su aparatu pradėjo šviesti į mano akis.
- Vis dar silpna, labai skauda galva,- suinkščiau.- kas man nutiko?
- Jūsų vaikinas,- parodė į bruneta.- rado jus nualpusią. Jums įvyko astmos priepolis, tad turime jums išrašyti vaistų ir inhaliatorių, jog tai nepasikartotų ir vėl. Paliksiu jus vienus
Neturėjusi ką pasakyti linktelėjau.
Daktaras išėjo ir paliko mane su paslaptingu vaikinu. Nesuprantu iš kur jis ištraukė 'Jūsu vaikinas'. Man tai nepatiko. Juodaplaukis nei truputį nesujudėjo. Atrodo, jog jis žiūrėjo į mane. Ir tai tikrai baugino.
- Kaip jautiesi?- vaikinas paklausė.
- Kas tu ir ko nori iš manęs?- ignoravau jo klausimą.
- Nepameni? Tu prikėlei mus demonus. Tačiau nebijok, aš tavęs nesužeisiu.
