Pimadienis
Nuobodžiai sedėjau Matematikos pamokoje. Nors ir kiek stengiausi mokintis, tačiau tai nuėjo veltui. Matematika nėra mano mėgstamiausia.
Vis dar nekaip jaučiausi po penktadienio vakaro. Ypač kai mačiau tą vaikiną. Net neturiu suvokimo kas jis toks. Ir kaip jis atsidūrė mano namuose? Nors esu brunetui dėkinga, kad išgelbėjo mano gyvybę, bet tai ištiesų baugina. Nėjaugi jis yra tas šešėlis?
Mano mintis nutraukė Harry, kuris nestipriai trenkė man į šoną. Nuo šio poelgio susiraukiau.
- Ką tu darai?- supykusi tariau.
- O kaip tau atrodo? Ir vėl gelbėju tave nuo minčių,- pabrėžė žodį vėl.
Tiesa. Jis gelbėjo mane nuo mokytojos, kuri galėjo mane palikti po pamokų už tai, kad neklausau jos aiškinamos temos. Harry mano geriausias draugas, nuo kurio neturiu paslapčių. Jis viską žino apie mane, o aš apie jį. Net ir giliausias paslaptis.
- Tau nesmalsu kur yra Megan?- sušnabždėjo vaikinas.
Susiraukiau nuo jo žodžių. Neturėjau jokio suvokimo kas yra Megan. Neatrodo, jog ją pažinočiau.
- Kokia dar Megan? Aš jos nepažystu.
- Tu turbūt juokauji,- nusijuokė brunetas pažvelgdamas į mano rimtą veidą. Supratęs vaikinas surimtėjo.- Amira, kaip suprasti jog nepažysti?
Nežinodama ką atsakyti pradėjau kramtyti apatinę lūpą. Atrodo jog praradau balsą ir negaliu kalbėti. Aš būtinai turiu išsiaiškinti kas ji tokia.
Harry kažką norėjo pasakyti, bet mano laimei jį sustabdė skambutis. Susidėjusi knygas į kuprine pati pirma išbėgau iš matematikos kabineto. Nenorėjau laukti garbaniaus vien dėl to, kad turėčiau su juo pasikalbėti apie Megan, kurią tikrai pažystu.
Man būtinai reikia kažkieno paklausti, kas ji.
###
Su Harry praleidau visa likusia diena lauke. Jis mane palydėjo namo vėlai vakare, kai jau buvo tamsu. Džiugu jog jis pamiršo mūsų nevykusi pokalbį apie Megan. Net nežadėjau jam priminti apie tai.
Išlipau iš lovos ir ėjau į vonios kambarį. Man reikia pailsėti nuo sunkaus pirmadienio.
####
Išlipusi iš vonios ir nusisausinus kūną apsirengiau ilgą maikutę ir šortus. Išėjusi iš vonios kambario norėjau eiti žiūrėti serialą, bet prieš save pamačiai šešėlį. Mano akys buvo sustingusios. Tačiau nebijojau, neturėjau ko bijoti, nes šešėlis man jau atsibodo.Jis juk man nieko nepadarė, tiesa? Kol kas..
Atėjau šalia šešėlio, tiksliau sienos ir paliečiau ją. Siena buvo šilta nei įprastai. Mano kambarys visada buvo šaltas, bet dabar jaučiau tik šilumą.
- Man įdomu, ar tu gali kalbėti,- sumurmėjau. Tai buvo kvaila mintis, tad atsidusau ir atsisėdau ant lovos
Ir vėl, jaučiau tą šilumą. Šį kartą šešėlį pamačiau ant savo lovos.
- Ar tu tas pats vaikinas, kuris buvo pas mane ligoninėje?- nežinau kodėl to paklausiau, tik žinojau jog negausiu atsakymo.
Kažkokia jėga privertė manę užsimerkti. Tačiau tai nebuvau aš. Tai kažkas stipresnio.
Galėdama atmerkti akis, pasinaudojau galimybę. Ir tada pamačiau tą vaikiną iš ligoninės.
- Labas, Amira. Pagaliau susitikome,- nusišypsojo.
Kodėl Amira taip lengvai pamiršo Megan? sužinosite kitose dalyse;)
~ Em
