Paslaptinga ir pavojinga meilė

1.

Day 1
Aš atvykau gyventi į maža kaimelį Šiaurės Amerikoje (arklių rančoje) pas senelius. Jie turėjo didžiulį dvarą su 4 arkliais ir didžiulėmis aptvertomis pievomis. Dar jie turėjo seną katę vardu Bella ir šunį Beili.
    Prie dvaro pamačiau stovinčius keturis žmones tikriausiai tai buvo mano seneliai ir dar keli giminaičiai. Išlipus iš mašinos mane pasitiko Beilis ir seneliai jie mane taip stipriai apkabino, kad man buvo sunku kvėpuoti.
Senelis: Vaje kaip tu užaugai!
Senelė: Kaip mes tavęs pasiilgome.
Aš: Labas, aš taip pat jūsų pasiilgau.
Senelis: Štai susipažink štai čia Beilis ir Spurga kuri tupi ant tvoros, o čia mūsų darbininkai Tomas ir Goda, Tomas dirba lauke su arkliais, Goda dirba namuose: gamina valgį, tvarko namus.
Aš: Puiku manau visi sutarsime.
Beilis pažvelgė į mane ir laimingai sulojo.
     Iš vidaus dvaras atrodė daug geriau nei iš lauko pusės. Užlipus laiptais ėjome kolidoriumi kuriame buvo daug mediniu durų, bet vienintelės labiausiai patraukė mano akį. Jos buvo rausvos spalvos. Iškart supratau, kad tai mano kambarys. Kambaryje stovėjo lova, stalas, kėdė ir durys.
Senelė: Čia tavo kambarys.
Aš: Iš kur šios durys? Aš jų nepamenu.
Senelė: Jos visada čia buvo.
Aš: O kas yra už jų?
Senelė: Aš čia gimiau ir gyvenau, čia buvo mano kambarys, bet niekada taip ir nesužinojau kas slypi už šių durų. Tavo prosenelis man sakė, kad kažkur jis buvo paslėpęs raktą, bet taip ir nesužinojau kur jis paslėptas ir kas už šių durų, Tai tik legenda... Tikriausiai ten tik kokia nors tuščia spinta.
Senelei išėjus atsisėdau ant lovos ir kažkas pasibeldė į duris.
Aš: Užeikite
Į kambarį atėjo senelis ir atsisėdo ant lovos.
Aš: Keista, kodėl aš neprisimenu šių durų?
Senelis: Tai stebuklingos durys, naktį eidamas miegoti pamačiau kažkokią šviesa iš durų apačios atidarius duris visos durys spindėjo...
Staiga senelį pertraukė senelė netikėtai užėjusi į kambarį.
Senelė: Laikas pietautį paskubėkite kol dar neatvėso. Senelis pažvelgė į mane žvilgančiomis akimis ir išėjo iš kambario.
    Pietaudami prie stalo senelis su Tomu aptarinėjo mokesčius ir išlaidas.
Senelė: Anapus gatvės gyvena Ponai Sfinksai jų sūnus Danielis tavo amžiaus be to labai simpatiškas.
Aš: Ačiū, bet man nereikia draugų, aš turiu Belį ir Spurga, veiklos man čia užteks padėsiu Tomui arklidėse, Godai tvarkyti namus...

Day 1 part 2
Po pietų Stella išėjo pasivaikščioti kartu su Beiliu. Prie Beilio pribėgo maža šunytė, o paskui ją ir berniukas.
Danielis: Luna stok!
Šunytė atsigulė šalia Beilio
Aš: Labas
Danielis: Labas aš Danielis
Aš: Stella
Danielis: Ankščiau tavęs nemačiau iš kur tu?
Aš: Aš tik šiandien atvažiavau dabar gyvensiu kitoj gatvės pusėj su seneliais.
Danielis: Gal norėtum, kad aprodyčiau tau savo arklius?
Aš: Mielai
Kartu mes praleidome visa diena.
Prieš eidama namo
Aš: Manau man jau laikas namo reikia padėti Tomui pašerti arklius.
Danielis: Ok, susitiksim rytoj.
Aš: iki
Danielis: iki rytojaus
Gžįžau namo pašėriau Beilį, Bella ir arklius. Padėjau Godai ir senelei paruošt vakarienę.
Senelė: Jau susipažinai su Danieliu?
Aš: Taip, jis ne toks kaip visi mano buve draugai.
Po vakarienės susitvarkiau savo daiktus ir nuėjau miegoti, staiga 00:00 nakties tos durys pradėjo spindėti. Aš pabandžiau jas atidaryti, bet jos buvo užrakintos. Mano pati pirma mintis "Aš turiu surasti tą raktą"

Day 2
Prisiminus šia naktį ji vis nedavė ramybes apie duris ir raktą. Šiandien nusprendžiau kuo daugiau laiko praleisti su gyvūnais. Valgydama vakariene po langą pamačiau mojuojančia ranka. Supratau, kad tai buvo Danielis.
Aš: Manęs jau laukia, tad aš jau eisiu.. Ačiū už pusryčius buvo labai skanu!
Senelė: Būk atsargi, saugokis vilkų!
Kartu su Beiliu išbėgome į lauką. Beilis linksmu lojimu pasisveikino su Luna, o aš su Danieliu kuris ranka laike už nugaros ir keistai šypsojosi.
Aš: Labas rytas
Danielis: Sveika
Jis ištraukė ranka iš užnugario ir rankoje laike didžiulį pienišką šokoladą ir įteikė man.
Danielis: Čia tau
Aš: Ačiū
Buvau labai laiminga tuo pačiu jaučiausi šiek tiek nejaukiai nes niekaip negalėjau tvardyti šypsenos. Aš įsimylėjau. Kartu su šunimis patraukėm link Tomo kuris išvedinėjo arklius į lauką.
Tomas: Ar moki jodinėti
Aš: Taip kai gyvenau su tėčiu retkarčiais jis mane nusiveždavo į užmiesčio žirgyną.
Danielis: Gal pajodinėjam?
Aš: Nu galim pabandyt
Tomas: Galiu jums duoti su žirgus jei sutinkat?
Aš ir Danielis pažvelgėm vienas į kita ir linktelejom.
Tomas: Tad parveskit šunis namo ir aš paruošiu arklius.
Danielis greit nuskubejo namo, o aš įleidau Beilį. Po pusvalandžio abu žirgai jau buvo paruošti. Aš atsisėdau ant žirgo ir pradėjom joti nusprendėm, kad jis man aprodys visa ranča. Pradėjom judėti siauru takeliu kuris pagal Danielį veda į pievas. Dangus aptemo ir staiga pradėjo smarkiai lytį mes neturėjom kur dėtis nes nieko nesimatė ir aplink nebuvo jokios pastogės mes pradėjom klaidžioti ieškodami kelio namo bet staiga mes pasiklydome ir nežinojom kaip grįžti. Mano žirgas pradėjo panikuoti nes jam nepatiko lietus ir jis numetė mane nuo nugaros ir aš praradau samone. Kai pabudau labai išsigandau nes jau buvo rytas, o aš turejau būti namuose o dabar esu nežinia kurioje miško vietoje gulinti prie medžio išalkusi ir man beproto šalta. Pamačiau link manęs atvažiuojančią mašina ir prie gretimo medžio pririšta mano arklį. Iš mašinos iššoko Danielius su Tomu ir pribėgo prie manęs.
Aš: Kas nutiko, kodėl aš čia? Kodėl aš nieko neprisimenu?
Danielis: Vakar pradėjo lytį ir tu nukritai nuo arklio kaip spėju susilaukei ranka ir netekai sąmonės.
Tomas: Greičiau reikia vežti tave į ligonine.
Mane įsodino į mašina nes kažkodėl beveik negalėjau pajudėti ir staigiai išvažiavome į ligonine.
Aš: Aš bijau ligoninių
Danielis: Nebijok aš būsiu su tavim
Jis apklojo mane pledais kad su šilčiau ir mane apkabino, pasijaučiau daug geriau bet mane vis kamavo klausimas kodel jis mane paliko ir išėjo ieškoti pagalbos? Kodel paliko mane viena miške?
Patiko pirma dalis? Kurt toliau?