Rožė

1999 - IV

Nepaisant nemigos, kitą dieną Jakobas ėjo į mokyklą. Iš pradžių dar dvejojo, nes išgirdęs apie nakties įvykius tėtis liepė sūnui neiti ir pailsėti. Tačiau tada mama pasakė,jog visą dieną nerimaus, jei Jakobas toks pervargęs eis į mokyklą, ir tai pastūmėjo vaikiną būtent taip ir pasielgti. Nors jis to niekada nebūtų pripažinęs.

Tad Jakobas labiau iššliaužė nei išėjo iš namų ir net kapišoną užsidėti pamiršo.
Galvoje ūžė mintys, nors veido išraiška išliko rami.
Jis dažnai sapnuodavo praeities košmarus ir kiekvienas jų gąsdindavo savaip: vienas sukeldavo paniką, kitas šiurpulį, trečias pyktį, tačiau šios nakties sapnas... Jis buvo kažkas visai kito - ne jausmas, o veikiau sprogimas, negailestingai išplėšęs pasąmonėje taip kruopščiai užrakintų vaizdinių spyną.
Jakobas žinojo,kad raktas nuo tos spynos yra tie keisti rašteliai ir suprato,kad arba suras jų autorių, arba atrakinti prisiminimai jį išgrauš iš vidaus.

Juk trejus metus jis gyveno nauju gyvenimu: naujais draugais, nauja aplinka, nauju savim. Net pomėgiai buvo nauji. Senasis jo gyvenimas, tas nuoširdus berniukas, palaužtas patyčių ir besiviliantis,kad jį išgelbės vienintelis kelias - perėjimas į kitą mokyklą - jau buvo užmaršty, nebent kartais pasirodydavo sapnuose ar popieriaus lape.

O dabar atsiradę rašteliai lyg tiltas nusidriekė tarp šių dviejų gyvenimų ir priminė Jakobui,kad jis ir berniukas yra vienas ir tas pats - tas pats kvailas vaikas, o patyčios niekada nesibaigs.

Keisčiausia jam buvo,kad žmogus, siunčiantis šiuos raštelius, tarytum žinojo,kaip jie paveikia Jakobą, nes, priešingu atveju, kas vienuoliktoj klasėj užsiimtų patyčiom dėl plaukų?

Žingsniuodamas mokyklos koridoriumi reikiamo kabineto link, vaikinas jau iš tolo pamatė šviesius rudus plaukus, kurie dengė sėdinčiojo akis, nes jų savininkas buvo parimęs prie knygos ir dėl to net neišgirdo, kaip Jakobas prisiartino.

- Vėl detektyvai? - atsisėdęs ant palangės šalia Kristiano paklausė šviesiaplaukis.

Nenuleisdamas akių nuo teksto Kristianas kilstelėjo knygos viršelį: Kriminalinių nusikaltimų psichologiniai motyvai

- Viskas aišku, - puse lūpų šyptelėjo Jakobas.

Baigęs skaityti eilutę Kristianas pakėlė akis į Jakobą. Ir iškart susiraukė.

- Tau viskas gerai? - paklausė.

- Ta prasme?

- Nežinau... - Kristianas nenuleido akių nuo Jakobo.- atrodai lyg... Kiek valandų miegojai šiąnakt?

Jakobas keliskart sumirksėjo.

- Aai, čia dėl to. Jo, sunkiai sekėsi užmigti.

Jis nusuko akis ir pažvelgė pro langą.

- Ar dėl to,kad tapei? - paklausė Kristianas.

- Ką?!

NIEKAS nežinojo apie tapymą ir tai išmušė Jakobą iš vėžių.
Kristianas vis dar žvelgė į jį taip pat įtariai.

- Juokauju,- tarė.- tau ant žando kažkokių dažų dėmė.

- O.

Kristianas vėl nuleido akis į knygą, o Jakobas atsirėmė į šaltą langą.

Per plauką.

Po truputį koridorių užpildė vis daugiau mokinių, kurie kėlė šurmulį sveikindami draugus, pasakodami istorijas ir kalbėdami apie būsimas pamokas. Tačiau vis tiek šis šurmulys nenustelbė vis garsėjančio riedėjimo garso, kuris privertė Kristianą vėl pakelti akis nuo knygos, nes garsas buvo iki kaulo smegenų pažįstamas.
Netrukus iš už posūkio į kitą koridorių pasirodė Alanas. Jo melsvai žaliu raštu išmarginti marškiniai plevėsavo prigludę prie krūtinės, nes vaikinas važiavo riedlente ir šaukė visiems trauktis iš kelio.
Pririedėjęs prie draugų jis staigiai pasuko riedlentę į šoną ir nušoko nuo jos.