2k19summer

14. Geriausias 16-tas gimtadienis

Birželio 29 d.

Meidos pov.

   Atsikėlusi ryte apsirengiau ir išvažiavom. Kur mes važiuojame neįsivaizdavau. Bet mes važiavome link Jonavos, posūkyje pasukome link Ukmergės ir supratau, kad galbūt važiuojame į mano vieną mylimiausių vietų pasaulyje. Tai buvo nedidelis mūrinis namas su pora ūkinių pastatų. Tą vietą aš labai mylėjau, jokie Dubajaus dangoraižiai neprilygo tos vietos prisiminimų, ten praleidau visą savo vaikystę, kiekvieną savaitgalį, visas vasaras. Supratusi, kad važiuojame ten labai apsidžiaugiau. Nors tas namas seniai parduotas ir dabar turiu didelį namą, savo ROŽINĮ kambarį, bet mylėjau tą seną namelį. Draugiški pirkėjai įsileidžia apžiūrėti, kaip norime prisiminti ir pasidžiaugti vėl. Tie žmonės taip pat labai myli ir prižiūri mūsu buvusį namelį. Dėl to mano šeima labai laiminga.

   Apsilankę sodyboje, važiavome link Molėtų, ten mes važiuodavom maudytis į Bebru ežerą. Netoli jo buvo nedidelis restoranas. Ten paskutinį kartą buvau prieš daugiau nei šešis metus. Pradžioje nesupratau kur mes esame, bet įėję į pagrindinę salę supratau, kas ten per vieta. Vaikystėje ten važiavome labai dažnai. Kuo ta vieta mane sužavėjo? Pagrindinis šefas, padavėjas ir savininkas buvo tas pats žmogus. Man įėjus net nereikėdavo sakyti ko noriu, jis jau tai žinojo. Toje salėje buvo labai daug daiktų žvejybos tema, galbūt dėl to, kad savininkas jaunystėje buvo žvejas.

   Sekanti stotelė buvo Anykščiai. Bandžiau spėlioti, bet tėvai nepasakė. Įvažiavus į patį miestą sustojome prie Anykščių rogučių. Nors jau buvau važinėjusi su jomis ir jos niekada neprilygs atrakcijonų parkams Dubajuje ar Vokietijoje, bet tai yra mūsų šalis, čia nėra aukščiausių pasaulyje pasatų ar greičiausių amerikietiškų kalnelių. Pasivažinėje rogutėmis. Važiavome toliau.

   Sekanti stotelė Anykščiuose. Sustojome SPA Vilnius viešbutyje. Supratau, kad ten liksime nakčiai. Įsikūrę nuėjome pavalgyti, mama padavė dar vieną laišką. Garsiai perskaičiau ir jame buvo parašyta, kad dovanoja masažą. Jie žino, kad man nuo mažens skauda nugarą.

   Ryte atsikėlėme, susidėjome daiktus ir važiavome toliau. Neįsivaizdavau kur mes esame. Pasiekę sekantį kelionės tikslą, pamačiau užrašą ,,Dubingių žirgynas". Supratau ką mes ten veiksim: jodinėsim su žirgais. Kai man buvo šešeri metukai tėtis pažadėjo man, kad jodinėsim žirgais. Praėjus dešimčiai metų jis pagaliau išpildė savo duotą pažadą.

   Pajodinėjusi supratau, jog sugebu, gerai sekasi, sakyčiau net geriausiai šeimoje, bet šis sportas tikrai ne man. Pavalgėme jų restorane. Išvažiavome namo. Tėvai labai neskubėjo važiuoti. Keistai elgėsi.

   Pagaliau pasiekėme namus. Išlipau iš mašinos. Pasiėmiau daiktus. Įėjau į namus matau: daug balionų , stovi močiutė. Žengusi dar vieną žingsnį pamačiau savo GERIAUSIAS drauges: Gretą, Augustę, vaikystės draugę Martyną. Mama pakvietė krikšto mamą, tėtį, pusbrolius, pusseseres, senelius. Visi mano artimiausi žmonės buvo ten. Aš stovėjau, negalėjau tuo patikėti. Prie manęs nusitęsė ilgiausia eilė. Visi sveikino, dovanojo dovanas. Neturėjau rankų, nes dovanų daugiau nei galiu išlaikyti.

   Tai buvo pats geriausias 16-tas gimtadienis, kokį tik galima suplanuoti....

Liepos 2 d.

Gretos pov.

   Po gimtadienio Meida mane palydėjo namo ir pasakė vieną labai svarbų dalyką. Ji nenori laikyti daugiau paslapčių nuo Medos. Vis dėlto kaip nors ji sužinotų, nesvarbu kokiomis aplinkybėmis. To ji bijojo, ne ji išprovokavo jį taip elgis, o jis ją. Dėl to geriausiai būtų Medai viską išgirdti iš Meidos lūpų.

   Parašiau Medai gal nori susitikti, nes Meida turi labai rimtai pakalbėti su ja. Meda sutiko. Aš su Meida atsisėdome į autobusą ir važiavome. Kadangi mes gyvename soduose, nuo pagrindinio miestelio yra šiek tiek kelio. Tik nepagalvokite, kad mes gyvename kur nors kaime kur pilna karvių ar vištų. Ne! Tai vos 15 minučių nuo Kauno.

   Atvažiavusios susitikome su Meda ir jos drauge Guste. Meida viską jom papasakojo su visomis detalėmis ir smulkmenomis. Meda labai nustebo, kaip Meida galėjo taip pasielgti. Tuo labiau to nesitikėjo ir iš Leono, pagal Medą jis į tokias kaip Meida nežiūri. Meda apsimetė lyg viskas gerai, bet mes su Meida matėme, ji tikrai neparodė kaip ji iš tikrųjų jaučiasi dėl to įvykio Gabrielės namuose. Pabuvusios dar porą valandų nusprendėme pasikvieti Kotryną ir visos važiuoti pas Meidą į namus.

   Meidos namuose negalėjome būti ilgai, nes jos tėtis turėjo greitai grįžti. Pabuvusios nusprendėme pasikviesti ir Gabrielę. Nors ji pyko ant Meidos ir palaikė Leoną, ji vis tiek atėjo. Aš jaučiausi lyg stovėdama tarp dviejų bombų, kurios tuoj sprogs, nors abi elgėsi taktiškai ir nieko nesakė. Tiesą sakant neištarė nei vieno žodžio viena kitai. Geriau jos tegul tyli, bet ,,nesprogsta".

   Meida pirmą kartą matė Gustę ir kiek mes kalbėjome, jai patiko Gustė. Ji buvo subrendusi ir protinga. Kiek vėliau mes apie tai kalbėjome. Meida sakė, kad Gustė daug geresnė nei jos jaunesnioji sesė.

   Staiga suskambo mano telefonas. Pažiūrėjau kas skambina: MAMA. Turbūt sakys eik namo, bet dar nėra vėlu. Pakėliau.

- Grįžk namo, atvažiuoja Kamilė su mama.

- Nu mama, aš pasiimsiu Kamilę kartu, nes dar noriu pabūti su draugėmis.

- Ji sakė niekur nenori eiti. Nori būti su tavim namuose, dėl to eini namo.

   Turėjau grįžti namo. Nenorėjau palikti. Išėjau. Grįžusi namo pasisveikinau su Kamile ir paraginau eiti kartu. Ji labai užpyko ir pasakė: ,,tau aš esu nesvarbi ir tu nenori su manimi būti, tu nori tu ir eik, aš lieku čia." Pagaliau įkalbinau eiti į lauką. Mes atėjome, pabuvome dar valandą ir Meda, Kotryna, Gustė išvažiavo namo.

   Beveik baigiau pasakoti istoriją, bet jum turbūt įdomu kas yra Kamilė? Ji yra mano mamos geriausios draugės dukra. Mes su ja draugės nuo vaikystės. Tikriausiai galėčiau ją laikyti kaip pusseserę, bet jokio kraujo ryšio neturime, bet ar tikrai reikalingi kraujo ryšiai būti artimesniu žmogumi nei tolimas pusbrolis ar pusseserė?