Šviesa Tamsoje

51

Iš lėto priėjau prie savo namo durų ir pakėlusi galvą į dangų atsidusau. Oras buvo toks gaivus, jog nenorėjau grįšti namo. Apsidairiau aplinkui. Vienatvė. Vis dėlto apsisukau ir atsisėdau ant laiptų. Mano prasegtas paltas šiek tiek plaikstėsi nuo ramaus vėjo gūsio, kuris netikėtai užklupo mane. Vis dar žiūrėdama kažkur tolyn nuleidau savo akis ir pasitikrinau ar mano šalikas vietoje, palengvėjo. Būdama be jo rytoj tikriausiai prabusčiau skaudančia gerkle. Susidėjau savo rankas į kišenes. Jaučiausi keistai, buvau lyg apsvaigusi pati nuo savęs. 

Kuomet pajaučiau kelis lašelius ant savo skruosto atsistojau. Lėtai išsitraukusi raktus iš kišenės įėjau į namus. Visur buvo taip tamsu, jog man prireikė šiek tiek šviesos. Pasiėmiau savo žiebtuvėlį, kuris buvo džinsų kišenėje ir įplieskiau liepsną. Nusimovusi batus tyliai nutepenau prie tėčio miegamojo durų. Kiek įmanoma tyliau pravėriau duris ir išgirdau knarkimą. Jis miegojo. Jis net nepasigedo manęs? Kaip Meinui tai pavyko?? Nesukau dėl to galvos, baisu net pagalvoti, kas įvyktų, jei Jis sužinotų visą istoriją. 

Pasiėmusi savo mėgstamą jogurtą iš šaldytuvo nuėjau į savo kambarį. Vos tik įžengiau pasidarė slogu. 

- Po velnių, kada čia paskutinį kartą buvo šviežio oro? - sumišusi pasakiau ir nubėgau prie lango. Vos tik pravėriau, pasistiebusi įkvėpiau oro taip giliai, jog, rodos, pasiekė plaučius. Nusimetusi savo paltą ir palikusi šaliką ant lovos nuėjau nusiprausti. Pilnai nusimaudžiau, išsivaliau dantis, išsiploviau galvą, nusivaliau veidą ir pasiėmiau švarius drabužius iš spintos. Kiek vėliau įkroviau savo mobilųjį ir priguliau. Vos tik užsimerkdavau, matydavau Meino veidą. Prisiminiau viską, kas tarp mūsų šią naktį atsitiko. Tas jausmas buvo neapsakomas, būčiau pasiryžusi atiduoti viską, jog tai pasikartotų? Kad ir ką šiuo metu jaučiau, manęs neapleido jausmas, jog taip elgtis nederėjo. Negalėjau būti kartu su Juo, tai neįmanoma. 

Nebuvau pasiruošusi atlaikyti visuomenės spaudimą, teisiančius žvilgsnius, žeminančias frazes, jog esu silpna ir nesveika. Įsimylėjau žmogų, kuris mane kažkada buvo pagrobęs? Kuris galų gale tapo mano mokytoju? Argi taip dera?  Ar aš turiu savigarbos? Žmonės pripratę matyti poroje tuos, kurie įsimyli dar būdami darželyje arba tuos, kurie atsitiktinai susitinka kavinėje ir vos tik pratarę kelis žodžius supranta, jog yra sielos bičiuliai? Taip, būtent taip galvoja žmonės. Mūsų santykiai būtų pasmerkti. Puikiai supratau, jog gyvenu ne dėl kitų, tačiau viską atlaikyti būtų beprotiškai sunku. Neturėčiau būti su Juo ir dėl to, kaip Meinas elgėsi paskutinius mėnesius. Savo galią Jis naudojo prieš mane ir naudojosi manimi. Jis keršijo man, keršijo už tai, ką privalėjau padaryti norėdama išsaugoti kitus. Argi taip elgiasi mylintis žmogus? 

Užsnūdau. 

Pamiegojus kelias valandas mane pažadino barškinimasis į duris. Lėtai atsimerkiau ir prasivaliau akis. Jau norėjau keltis iš lovos, kai pro mano duris įėjo tėtis. 

- Pasiilgau tavęs, - priėjo ir pasakė.

- O, tėti, ir aš, - atsakiau ir apsikabinau. Pajaučiau, kaip mano akys prisipildė ašarų, tačiau neapsiverkiau. 

Jis žiūrėjo į mane sumišusiu žvilgsniu, lyg čia ir dabar norėdamas pasakyti svarbų dalyką. Ar Jis bando pasiteisinti man? Kodėl aš tai matau?

- Susitvarkyk ir nusileisk į apačią, - pasakė man ir pabučiavęs į kaktą išėjo. 

Nuo tada, kuomet tėtis pasipasakojo apie gresiantį bankrotą, normaliai net nebuvome susėdę pasikalbėti. Tikriausiai dabar išaušo ta akimirka, kuomet pagaliau išsipasakosime vienas kitam viską, kas mums per šį laiką nutiko. Paprastai visada būdavau labai artima su savo tėčiu, todėl šis pasiūlymas nuskambėjo, kaip geriausia idėja.