Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

9. Pragaro mėnuo

Tęsiu pažadą @Rakamira ir linkiu gero skaitymo visiems skaitytojams;)

 § 

Aidara:

Kai atgavau sąmonę pirmas dalykas, kurį pradėjau suvokti buvo, kad esu nebe pragare. Nebejutau aplink blogio. Vėl buvau žemėje. Tai suvokiau aiškiai. Atmerkusi akis apsižvalgiau aplink, kad suprasti, kur esu. Pirmas dalykas kurį išvydau buvo mano mama tad žinojau, jog esu saugi. Ji švelniai man nusišypsojo užkišdama savo tamsių, ilgų plaukų sruogą sau už ausies. Jos rudos akys žvelgiant į mane buvo kupinos švelnumo. Ji vilkėjo balta megztuką ir treningus kurie pabrėžė jos liekną figūrą. Tai buvo jos mėgtaiausias megztinis. Tada kambaryje atpažinau ir kitus buvusius žmones. Tai buvo Kajaus tėvai, bet kambario kuriame buvau neatpažinau. Jis buvo baltų sienų ir rudu grindlenčių. Kambaryje buvo tik lova, spinta, stumdomų durų ir rašomasis stalas. Daugiau nieko. Nors baldai buvo šiuolaikiški ir modernus kambarys atrodė tuščias. Kristoferio Tėvas buvo apsirengęs visiškai juodai, Ana vilkėjo juodus marškinėlius ir baltus džinsus. Nežinau, kodėl būtent dabar nusprendžiau įsiminti tokius dalykus kaip ką jie dėvi. Mūsų žmonių mąstymas kartais įdomiai veikia. Bet kuriuo atveju, be to,  kad atkreipinėjau dėmėsį į keistus dalykus jaučiausi gerai.

Dar kartą apsižvalgiau po kambarį įsitikindama, jog paties Kajaus šalia manęs nebuvo. Man tai nepatiko.

-Kur aš? - paklausiau tyliai.

Nei vienas jų manęs nekalbino, kol pati neprakalbau. Matyt man davė laiko susigaudyti kas ir kaip.

-Tai Kajaus kambarys, - atsakė Ana man švelniai nusišypsodama. - Kol mano sūnus grįš jus su mama pagyvensite mūsų šeimos namuose. Taip bus saugiau.

-Kaip suprasti, kol Kajus grįš? - paklausiau sunerimusiu balsu jau jos.

Jie visi trys kambaryje susižvalgė, bet nei vienas neskubėjo atsakyti, kas man kėlė tik dar didesnį nerimą. Galiausiai prabilo Kajaus tėvas:

-Kajus liko pragare po to, kai praradai sąmonę nepakėlusi pragaro kančių. Jis prisiima savo, kaip pragaro princo titulą, - kaip visada tik su jam būdingu ramumu kalbėjo jis.

-Jis dega pragaro liepsnose. Ir degs ten mėnesį, - tariau suprasdama viską.

Jis tik linktelėjo.

-Kaip suprantu žinai, kaip tai vyksta? - paklausė jis.

-Kajus pasakojo.

-Nesistebiu vargu ar tas vaikis, net norėdamas nepajėgtų nuo tavęs ką slėpti, - keistai šyptelėdamas tarė jis.

Iki dabar niekada nesusimąsčiau, ką Kajaus tėvas mano apie mano ir jo sūnaus santykius. Neatrodė, kad jiems prieštaravo, bet gal visgi nebuvo sužavėtas, kad jo sūnus susidėjo angelo palikuone. Na to žinoti man nebuvo lemta nebent paklausčiau jo paties, o to daryti tikrai neketinau. Kartais ir aš buvau bailė, kaip ir visi.

-Kol Kajus bus pragare jus su mama gyvensite čia, nes man taip bus lengviau nenuleisti nuo jūsų akių. Pažadėjau savo sūnui, kad pasirūpinsiu jumis, kol grįš ir galės pats tą padaryti. Tavo mama tam neprieštaravo tikiuosi sutiksi ir tu, - paaiškino jis situaciją.

Pažvelgiau klausiamai į mamą.

-Aš tikrai sutikau. Deja manau, kad šiuo metu tau čia saugiausia vieta.

Aš tik linktelėjau jai. Gyliai įkvėpiau. Turėjau mamai dar kai ką pasakoti, net jei tai galėjo ją įskaudinti.

-Mane buvo aplankęs tėvas. Jis siūlė su juo keliauti į dangų ir tapti angelu, kad mano medžioklė baigtųsi be aukų ir aš pati būčiau saugi, - tariau jai laukdama kada ji nulius, bet emocijos pas ją nepakito.

Ji tik trumpai patylėjo, o tada prakalbo:

-Žinau po to, kai atsisakei jis aplankė ir mane, manė, kad padėsiu jam tave įkalbėti keliauti su juo. Aišku aš kaip ir tu pasiunčiau jį po velnių, - nusišypsojo mama man, - ji atsisuko į Liuciferį, - keista kažką siųti po velniu, kai tu iš tikro kambaryje.

-Neabejoju, - nusijuokė jis jai draugiškai.

-Kiek laiko buvau be sąmonės? - paklausiau.

Atsiminiau tik tai, kad susukau pragare. Daugiau nieko.

-Dvi dienas, - atsakė mama paglostydama man plaukus,- kad žinotum, kaip mane išgąsdinai, Bet Kajaus tėvas patikino, kad tau viskas bus gerai. Dabar, kai atsibudai žinau, jog jis buvo teisus.

Regis per ta porą dienų, kol aš buvau be sąmonės Kajaus tėvai ir mano mama neblogai susidraugavo.

-Tu tikrai manai, kad tėvo idėjos, net neverta apsvarstyti? Mano tapimo angelu. - paklausiau mamos vėl grįždama prie buvusio pokalbio.

-Aišku ne. Tavo gyvenimas čia. Ir aš žinau, kad iš tikro to nenori, net jei ir paaukotum savo gyvenimą žemėje, kad apgintum visus nebūtum laiminga. Tai nebūtų ko tu nori iš tikro ypač, kai nebegalėtum būti su savo vaikinu, - mirktelėjo ji man ties paskutiniais žodžiais, bet koks rimtumas iš jos balso buvo išgaravęs.

-Kajus nėra mano vaikinas, - pavarčiau akis.

-Tai tik laiko klausimas abi ta žinom. Tiesiog reikia palaukti, kol baigsi spyriotis, - numojo ranka ji.

-Jis velnio sūnus, - tariau.

-O tu angelo duktė, - atsakė ji paprastai.

Sumirksėjau.

-Paklausyk manęs. Kajų aš žinau, nes jis ko negyvena pas mūsų kartais. Jis tave myli. Kas dėl jo tėvų. Kaip velnias bent kol kas Kajaus tėvas neatrodo toks blogas - ji atsisuko į liuciferį, - nieko asmeniška. Tas tik draugiškai jai nusišypsojo, o tada nusijuokė lengvai papurtydamas galvą mano mamai, Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau Kajaus tėvą tokį žmogišką. Mama atsisuko vėl į mane. - Ir jei nuoširdžiai man visiškai nesvarbu kuo turėsiu pasitikėti ar su kuo bendradarbiauti, kad tave apsaugočiau, Aidara. Tu man esi visas pasaulis ir jei turėsiu bendradarbiauti su velniu, kad tu būtum saugi ir galėtum nugyventi savo žemiškąjį gyvenimą, kaip norėjai tebūnie.

Aš nusišypsojau mamai.

-Aš ir tave myliu, - nelabai ką daugiau galėjau jai atsakyti. Žinojau, kad mama, dėl manęs padarytų viską. Kaip ir aš dėl jos. Mes visada turėjome tik vieną kitą.

-Na kad jau viską išsiaiškinome pasakysiu Natui, kad tavęs saugoti nebereikia, Kornelija, - nusišypsojo Ana mano mamai. - Pagaliau galėsiu nebeklausyti jo skundu, kaip tai gadina jo meilės reikalus, - nusijuokė ji švelniai.

-Tarsi jis jų turėtų, - nusišypsojo šelmiškai žmonai Liuciferis, - kiek atsimenu jo vaikinas metė jį prieš mėnesį.

-Pagal jį tai buvo jų abipusis susitarimas, - mirktelėjo jam Ana. - Be to jis kaip ir nusižiūrėjo kitą taikinį.

-Tikėkimės šie jo santykiai truks ilgiau nei kelios savaitės ar pora mėnesių.

-Greičiausiai ne, - papurtė galvą Ana liūdnai.

Spėjau Natas turėjo besivelkančia nelaimingos meilės istorija, bet tai nebuvo mano vieta smalsauti tad neklausiau. Aš pati Natą buvau mačiusi tik viena kartą. kai su juo mus supažindino Kajus, kad jis prižiūrėtų mamą mano.

Be to turėjau rimtesnių dalykų apmąstymams nei Nato santykiai. Kad ir tai, jog Kajus mėnesį degs pragaro ugnyje. Kas reiškė, kad grįžęs jis bus pilnas demonas nebe pusiau. Bijojau, jog tai jį gali pakeisti. Kajus man buvo sakęs, kad jis būtų tas pats asmuo, net jei taptu pragaro princas. Bet kaip jis iš tikro galėjo tai garantuoti. Jis juk buvo pirmasis pragare kada gimęs princas.

Man netrukdė, kad gyvensiu pas Kajaus tėvų. Pasitikėjau jais. Ir žinojau, kad pas juos mums su mama saugiausia bus, bent kol grįš Kajus. Kadangi nieko pakeisti negalėjau man beliko tikėtis paties geriausio iš visos šios situacijos. Kaip ir tiesiog tikėti Kajumi, jog tapęs pragaru princu jis bus tas pats asmuo, kurį mylėjau.