Nepamiršiu niekada .:fanfic:.

Pirmi pasikeitimai

Tzuyu POV
Mano vardas Choi Tzuyu. Aš esu taivanietė gyvenanti New York'e, na, dabar jau nebe. Mat šiandien yra paskutinė diena New York'e.

Aš gyvenu viena su savo mama jau penkis metus. Ji visada dirba todėl nedažnai susitinkam. Mano tėtis žuvo avarijoje, bent jau taip man mama sako. Aš stengiuosi kuo geriau mokintis, kad gaučiau gerą darbą ir galėčiau padėti savo mamai. Kai kiekviena diena ji grįždavo, ji būdavo labai pavargusi ir pavalgiusi eidavo iš kart miegoti ir keldavosi labai anksti ryte. Bet toks mūsų gyvenimas jau pasikeis, nes mes keliamės gyventi į Seoul.

Mano mama gavo geresnio darbo pasiūlymą. Aš tuo labai džiaugiuosi, bet kad nenuobodžiaučiau per visą vasarą, aš sumaniau užsirašyti į stovyklą. Ta stovykla mane pritraukė, nes ten gyvens 16-19 metų paaugliai ir nes ta stovykla vyks visą mėnesį. Kaip tik rytoj ir prasidės, nes rytoj yra Birželio 1 diena.

„Skrydis iš New York į Seoul. Leisimės po 3 valandų"

Ahh, dar numigsiu iki skrydžio pabaigos. Laukiu, bet jaudinuosi, tikiuosi viskas bus gerai...

Mano vardas Choi Tzuyu. Aš esu taivanietė gyvenanti New York'e, na, dabar jau nebe. Mat šiandien yra paskutinė diena New York'e.

Aš gyvenu viena su savo mama jau penkis metus. Ji visada dirba todėl nedažnai susitinkam. Mano tėtis žuvo avarijoje, bent jau taip man mama sako. Aš stengiuosi kuo geriau mokintis, kad gaučiau gerą darbą ir galėčiau padėti savo mamai. Kai kiekviena diena ji grįždavo, ji būdavo labai pavargusi ir pavalgiusi eidavo iš kart miegoti ir keldavosi labai anksti ryte. Bet toks mūsų gyvenimas jau pasikeis, nes mes keliamės gyventi į Seoul.

Mano mama gavo geresnio darbo pasiūlymą. Aš tuo labai džiaugiuosi, bet kad nenuobodžiaučiau per visą vasarą, aš sumaniau užsirašyti į stovyklą. Ta stovykla mane pritraukė, nes ten gyvens 16-19 metų paaugliai ir nes ta stovykla vyks visą mėnesį. Kaip tik rytoj ir prasidės, nes rytoj yra Birželio 1 diena.

„Skrydis iš New York į Seoul. Leisimės po 3 valandų"

Ahh, dar numigsiu iki skrydžio pabaigos. Laukiu, bet jaudinuosi, tikiuosi viskas bus gerai...

„Laba diena, keleiviai. Mes jau nusileidome į Seoul."

„Ugh, pagaliau. Man net nugarą paskaudo sėdint tiek ilgai." Pradėjo pokalbį mama. Ji pažiūrėjo į mane su šypsena ir šiek tiek nustebo, kad aš buvau nuleidusi galvą. „Ei, viskas bus gerai, megyt, gi čia tu, Tzuyu, tu viską gali. Pamatysi, susirasi naujų draugai."

Man apie draugus net neužėjo į galvą. Aš niekada nebuvau viena populiariųjų ir man nelabai rūpėjo tokiai tapti. Turėjau apgalvoti daug svarbesnius dalykus, nei savo draugų pasirinkimą.

Kai išlipome iš lėktuvo ir pasiėmėme savo bagažą, mama paskambino vienai savo naujų kolegų, kad atvažiuotų mūsų paimti. Aš turėjau iš karto važiuoti į stovyklą. Dabar tai labai jaudinausi. Bet ne, man reikia susiimti, gi aš esu Choi Tzuyu!

Bevažiuojant keliu, klausiausi muzikos ir žiūrėjau per langą. Kas gi dabar bus? Ar mano mamai bus lengviau? Ar aš galėsiu kuo nors padėti? Na, tikiuosi bent šį mėnesį truputį atsipalaiduosiu ir pabūsiu tikra paaugle toje stovykloje.

Atvažiavome. Mano širdis pradėjo daužytis mano krūtinėje. O, ne. Ar aš tinkamai apsirengusi? Ar gerai atrodau?

[Tzuyu apranga]



Išlipusi iš mašinos aš pamačiau stovinčią mergaitę su savo bagažu. Ji pajuto, kad į ją žiūriu. Mūsų akys susitiko ir man pasidarė truputį nejauku, kad mane prigavo spoksant, bet ji buvo žiauriai mielai apsirengusi.



Ji pradėjo eiti manęs link. O, dieve. Dabar tai busblogai.

[paveikslėlyje yra parodytas pagrindinis namas, ten kur gyvens vadovai, bus pietūs, bus veiklos ir t.t.]