Nuodėminga Daktarės paslaptis

Protologas

Prieš dvejus metus…

Saulės spinduliai kaitino mano kūną, bet karštis nepajėgė nuvalyti nuo mano veido plačios šypsenos. Buvau jau amžiuje, bet negalėjau sulėtinti žingsnių tad toliau stiksėdama keliavau po Kauno alėją. Kitų manymu gal tai buvo vaikiška, jug moteriai nedera kaip mokyklinukei taip elgtis, bet visi mano vietoje nertusi iš kailio. Juk aš jau ne be mokinė, net ne be studentė. Nuo šiandien aš Ponia Daktarė. Na gal dar ne ponia, bet tikrai Daktarė. Po tiek ilgų bei sekančių studijų metų, pagaliau galiu atsikvėpti bei pradėti dirbi savo svajonių darbą , apie kurį svajojau būdama dešimties metų. Viskas vyko pagal mano nuoseklų planą - mokslai, stojimas, vėl mokslai, išlaikymas bei po kelių mėnesių išvykimas į tolima ir taip mažai žinoma šalį.

Jungtinės Emyratų valstijos- gandų apimta šalis apie kuria mažai nusimanome mes lietuviai, bet turime vienodą nuomonė apie ją. Juk ji musulmonų valdoma tvirtovė, o apie musulmonus net Lietuva kuri taip toli ir mažai bendro turinti šalis neliko nepaliesta iš ten ateinančių stereotipų.

Aš nenorėjau būti paveikta tų stereotipų, tad mažai domėjausi apie ją. Norėjau pati ten nuvykusi susidaryti savo, tikrais faktais įrodančių nuomonę, be jokių piktų liežuvių bei nusivylusiu, nepasisekusiu veidu per kalbėta ir nedaklausyta istorija.

Nors šeima apie mano planus ten vykti ne tik turistauti ( nors ir tai jau jiems buvo nesuvokiama), bet ir dirbi maniau busiu užkasta gyva po žemę. Ko tik iš jų ne išgirdau, kad tik aš persigalvočiau ten nevykti.

- Ten vien tik smėlis, jokios civilizacijos,- nepatenkintai burbėjo brolis.

- Tu nespėsi išlipti iš lėktuvo būsi pagrobta ir įkišta į kokį nors maišą bei parduoda šeichui ir baigsis tavo laisvė bei karjera. Jie ten elgesi su moterim blogiau nei su gyvuliais. Pamatysi paminėsi mano žodį, - rėkė iš skausmo, net paraudonavusi mama. Jos menkas kūnas visas drebėjo ne iš šalčio, bet iš nevilties. Juk jos vienintelė dukra palieka savo šeimą, draugus bei gimtinė dėl bauginančios bei mistikos apsuptos šalies.

- Tu niekur nevažiuosi ir baigta kalba, - trenkė kumščiu į stalą tėvas. Ir nesvarbu kiek bučiau jų prašiusi mane suprasti, palaikyti. Net verkiau, pykau, ramiai kalbėjau.. cypiau  - niekas. Visiškai niekas jų negalėjo perkalbėti. Tad nusprendžiau paslapčiomis siųsti savo CV jiems. Prisipažinsiu jog nesitikėjau net pati, kad galiu ten patekti, jog tokia konkurencija buvo. Iš viso pasaulio studentai norejo ten patekti. Nenuostabu, nes juk nevien egzotiški smėlynai juos traukė, bet ir vienas geriausiu atlyginimu bei prestiziskiausia azijoje ligoninių kur net Šeichai buvo gydomi. Buvo kviečiama dešimt naujų ir jaunų Daktarų ten dirbti ir įgyti darbo patirties.

- Tik dešimt iš šimto, ką ten šimto iš milijono. Buvau viena iš milijono kuri pateko ten, - ne nustojau šypsotis žaizdama su šaliko iširusiai siūlais belaukiant autobuso. - Dešimt vietų ir viena jų yra mano,- vis nepatikėdama kartojau sau po panosę.