Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

10. Laikas žemėje baigėsi

Na ką, kaip visada ačiū mano skaitytojams už kantrybę laukiant skyrių. Dabar jau tikrai  nauji skyriai išlįs wato platybes dažniau nei kartą per mėnesį;) Gero skaitymo ir tikiuosi buvo verta laukti naujo skyriaus:)

§ 

Aidara:

Jau buvo praėjusios penkios dienos, kai Kajus degė pragaro ugnyje. Jei iš tikro man jo trūko. Jis visada būdavo šalia, todėl jaučiausi vieniša be jo, net jei jis nebuvo šalia ir ne taip jau ilgą laiką. Be to nuo minties, kad taip turėsiu ištverti dar visą mėnesį ilgesys tik didėjo. Iki dabar net nemaniau, kad mėnuo gali taip prailgti.

Kajaus tėvas man tai pat davė medalioną, kuriuo Kajus jį išsikviesdavo. Kad jam nereikėtų pastoviai būti šalia manęs būdint, ir kad aš galėčiau, bet kada jį išsikviesti pati prireikus.

Mano mama regis tai pat jautėsi patogiai gyvendama Kajaus šeimos namuose. Bet tai nebuvo taip jau keista, nes Anastasija buvo labai maloni ir svetinga, o Liuciferio beveik nebūdavo namie.

Aš buvau apgyvendinta Kajaus kambaryje, mano mamas svečių. Ana sakė kitaip neišeina, nes be jos su vyru ir Kajaus kambario jie teturi vieną laisvą kambarį svečiams. Iš tikro man tai nebuvo svarbu. Man netgi patiko gyventi Kajaus kambaryje.

Mano mama tai pat pasiėmė atostogas darbe, kol aprims reikalai su manimi, kad būtų saugesnė. Net Liuciferis vienu metu negalėjo būti dvejose vietose šalia manęs ir mamos. Be to mama nebenorėjo apsunkinti ir Nato. Tad tai jos akimis buvo geriausia išeitis. Ką jau kalbėti, kad man bus ramiau žinant, kad ji ne viena, o visada su Anastasija pašonėje.

Po penkių dienų sedėjjimo tarp keturių sienų iš kurių dvi pragulėjau be sąmonės nusprendžiau, kad man jau laikas lįsti į žmones.

Mačiau, kad Kajaus tėvui būtų labiau patikę, jei būčiau likusi namie visą parą saugoma jo magijos, bet jis neprieštaravo, kad grįžčiau į kolegiją ir paskaitas. Abu žinojome, kad paskaitų metu manęs niekas nepuls, nes aplink bus per daug žmonių. Nei demonų nei angelų pasaulis taip nerizikuotų būti demaskuoti, be to aš turėjau Kajaus medalioną, tad buvau saugi. Liuciferis iškart atskubės manęs gebėti vos kam nutiko per akimirką.  Be to negalėjau ir aš visą mėnesį, kol grįš Kajus gyventi vien baimėje niekur neinant ir užsidariusi tarp keturių sienų. Tik vėliau suvokiau, kad ne visada galiu spėti spėti pasinaudoti medalionu dėje.

Kiek supratau Kajaus tėvo dažnai namie nebūdavo ne tik dėl pragaro reikalų, bet ir todėl, kad jis ieškojo būtų, kaip būtų galima apeiti mano pranašystę ir mane išgelbėti nuo mirties nesunaikinant pusdemonių ir nefilimų rūsių.

Priešingai nei nuo mano namų nuo Kajaus namų buvo nemažas gabalas kelio iki kolegijos, todėl teko apsirengti jau striukę, o nei vien megztinį, kaip buvau įpratus, nes į paskaitas spartesniu žingsniu neužtrukdavau, net dešimties minučių. Tai pat važiavau autobusu, bet net juo užtrukau apie dvidešimt minučių. Kaip sakiau Kajaus namai buvo tolokai.

Kai mes su mama dabar buvome saugios. Na kiek tai buvo įmanoma mūsų aplinkybėmis aš vėl ėmiau jaudintis, dėl Kajaus. Ar jis net virtęs demonu tikrai išliks ir toliau mano Kajumi. Aš tegalėjau tikėti Kajaus žodžiais, kad jis bus tas pats asmuo, net po virtimo demonu. Be to aš nieko negalėjau šioje situacijoje padaryti tad tikėjimas man ir bebuvo likęs. Ir šios mano mintys tiksliau baimės netekti jo tapus jam demonu buvo dar viena priežastis išlįsti iš namų. Negalėjau visą laiką nieko nedarydama vien pergyventi, dėl Kajaus tai pat.

Paskaitos slinko gana lėtai. Į jas nusigavau tai pat be incidentų. Liuciferis buvo teisus, kol aš apsupta žmonių turėčiau būti saugi. Supratau, kad paskaitose turėsiu pasivyti savo grupiokus, nes dėl pastarų įvykių buvau praleidus nemažai dienų kolegijoje, bet tai pat žinojau, kad jei pasistengsiu tai nebus sunku. Tik dabar supratau, kad be Kajaus nelabai turėjau su kuo čia tai pat bendrauti.