Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

12. Negaliu to leisti

Aidara:

Netekdama sąmonės jau buvau benukrentanti ant žemės, bet mane pagavo stiprios rankos. Tik tai buvo ne mano tėvo, kaip aš tikėjaus, kad bus, bet Liuciferio rankos.

-Dispergat detrimentum magicael ( lotyniškai: išsklaidyk kenkiančia magiją), - ištarė burtažodį Liuciferis, kuris išklaidė miego užkeikimą ir aš atgavau pilnai sąmonę, kai jau maniau, jog man galas.

-Atleisk, brolau negaliu leisti tau įvykdyti savo plano, - mirktelėjo Liuciferis mano tėvui patraukdamas mane sau už nugaros. Jis kaip visada vilkėjo juodai.

Dabar supratau iš, kur pas Kajų buvo tas priešų erzinimas jis tai buvo paveldėjęs iš tėvo.

-Ačiū, - tariau Kajaus tėvui, - maniau, kad šįkart jau tikrai bus viskas, nebuvau tikra ar man pavyko tave iškviesti.

-Dabar jau viskas gerai, - švelniai vos vos šyptelėjo jis man nuramindamas.

Linktelėjau jausdama palengvėjimą.

-Liuciferi, tu, kaip ir aš turėtum žinoti, kad keliavimas jai į dangų, - parodė į mane žvilgsniu tėvas, - yra geriausia išeitis norint visus išgelbėti išvengiant aukų.

-Mano tikslas nėra išvengti aukų, brolau. Mergina bus apsaugota, net jei man reikės pralieti kraują, - ramiai atsakė Liuciferis.

Dalis, kur jam iš tikro gali gali tekti kažką nužudyti saugant mane kėlė man nerimą.

-Aidara, tau tikrai tinka tokia kainą, dėl galimybės likti žemėje ir gyventi, kaip iki šiol? Tau tinka, kad mirs kiti?,- paklausė tėvas manęs. 

Iškart pajutau kaltės jausmą gimstantį manyje nuo jo žodžių.

Nieko neatsakiau. Man buvo nepriimta, kad mirti gali kas nors mane gelbėjant, bet negalėjau ir pasiduoti kovoti, dėl to kas net neįvyko. Grįžęs Kajus bus toks pats stiprus, kaip jo tėvas, tad jei kas ir bus pajėgus mane apginti nepraliejant kraujo nei vienos nekaltos sielos buvo jis ir jo tėvas. 

Be to iki šiol niekas nemirė netgi tie demonai, kurie mane buvo užpuolę Liuciferis jų pasigailėdavo vis. Kas mane vertė tikėti, jog pragaro valdovas buvo, kur kas sudėtingesnė asmenybė nei, tiesiog paprastas tyras blogis. Tai ir jo meilė jo šeimai. Liuciferis tikrai nebuvo tyras blogis, kaip buvo kalbama pranašystėse ir legendose. Tą jau supratau.

-Aš neaukosiu savo ateities, dėl dalykų, kurie net neįvyko, - atsakiau tėvui. - Be to Kajus prašė juo tykėti tą ir ketinu daryti.

Liuciferio žvilgsnyje į mane tarsi sužibo pasididžiavimas akimirkai man tariant paskutinius žodžius.

-Darai klaida tai atneš daug aukų, kuri būtume galėję išvengti, - tėvo balse buvo girdėti nusivylimas.

-Tebūnie aš pasiryžusi susitaikyti su pasekmėm, kad ir kokios jos skaudžios bus, -atsakiau.

-Kaina kurią žadi sumokėti per didelė.

-O mano gyvenimo kaina ne per didelė? - paklausiau jo atgal piktokai.

-Ne, jei taip išgelbėsime daugybę kitų gyvybių, - ramiai atsakė angelas turėjęs būti mano tėvas.

Jo žodžiai buvo nelabai tėviški mano akimis. Joks mylintis tėvas ar motina nebūtų aukoję savo vaiko jokiom aplinkybėm. Mano mama net mielai bendradarbiavo su velniu, kad mane apsaugotų.

-Kaip kilnu ir žiauru vienu metu, - tariau.

Liuciferis į mūsų pokalbį nesikišo, bet mačiau, kad jis ir kreivai šyptelėjo į angelo žodžius.