Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

13. Miegas geriau nei mirtis

Aidara:

Jau buvo praėjusios dvi savaitės iš viso, kaip Kajus degė pragare. Iš tikro po to, kai mano tėvas grįžo atgal į dangų viskas aplink mane buvo keistai ramu. Manęs užpulti nebandė nei dangus nei pragaras. Liuciferis manė, kad tai tik tyla prieš audrą. Aš jam pritariau. Aš vis dar buvau taikinyje visų, dėl savo kraujo, tad buvo tik laiko klausimas kada įvyks kitas priešų žingsnis. Gal demonai ir galėjo prie manęs nelįsti iš baimės nepaklusti pragaro valdovo įsakymui, bet tai nepaaiškino, kodėl angelai nebesiima jokių veiksmų.

Kadangi nieko pakeisti negalėjau ir tegalėjau laukti, kas bus vėliau. Dariau vienintelį dalyką, kurį galėjau, tiesiog toliau gyvenau savo įprastą gyvenimą, kol galėjau.

Mano mama tai pat prasitesė savo atostogas ligoninėje į nemokamas, nes mokamas jau išnaudojo. Ji dirbo sesele vietos ligoninėje.

Liuciferio paieškos rasti, kaip apeiti pranašystę, kol kas tai pat buvo nesėkmingos. Regis rasti išeitį iš pranašystės buvo dar sunkiau nei atrodė pradžioje, o jau pradžioje tai atrodė beveik neįmanoma. Kartais pradėdavau bijoti, kad man visada tai ir reikės gyventi baimėje.

Su kiekviena diena vis labiau norėjau, kad Kajus grįžtu ir ne tik, todėl, kad jo ilgėjausi, bet ir todėl, kad supratau, jog būtent jis man suteikdavo tikėjimo, kad viskas bus gerai, kurstydavo mano kovingumą nepasiduoti. Jaučiau, kaip be jo ir mano tikėjimas silpo. Aišku tai nereiškė, kad ketinau pasiduoti. Vis tiek būčiau toliau kovojusi su juo ar be jo, kol būtų bent mažas šansas laimėti. Tiesiog žinojau, kad grįžus Kajui ir mano kovingumas bei stiprybė grįš su nauja stipresne jėga.

-Aidara, - išgirdau sau balsą už nugaros, kuris pašaukė mane įėjęs į Kajaus kambarį.

Atsisukau į Anastasiją ketindama pasiteirauti, ko jai reikia, bet tada mano kūnas ant grindų subliūško be gyvybės ženklų. Nepajutau nieko nei skausmo nei galvos svaigimo ar kažko keisto. Mano kūnas tiesiog subliūško akimirksniu per sekundę. Tarsi būtų žėlė.

Anastasija:

Užėjau į Aidaros kambarį norėdama ją pakviesti vakarienės, kurią paruošė jos motina. Bet ji susmuko prieš mano akis be sąmones. Pabandžiau užčiuopti jos pulsą, bet jo nebuvo ji iš tikro buvo negyvą. Sugriebiau pragaro medalioną, kurį Aidara buvo pasikabinusi  sau ant kaklo ir iškviečiau vienintelį asmenį, kuris dabar jai galėjo padėti.

-Damijanai, - ištariau desperatiškai savo mylimojo vardą.

Už akimirkos kambaryje atsirado man puikiai pažįstama ugnies siena iš už kurios išniro ir jis.

Pažvelgiau į jį persigandusiu žvilgsniu ir tariau:

-Ji tiesiog susmuko.

Jis priėjo prie manęs patikrindamas Aidaros pulsą.

-Viskas bus gerai, - tarė man Damijanas paimdamas Aidarą nuo grindų ir paguldydamas ją į lovą. - Jaučiu nuo Aidaros sklindančius magijos likučius po užkeikimo, kad ir kas tai, čia pasidarbavo magija.

-Indicatis mihi quis sit exponentia (lotyniškai: parodyk man užkeikimo esybę), - tarė Damijanas ranka perbraukdamas virš Aidaros. - Kažkas ne taip, - vėl tarė jis, - mano magija neveikia bent ne taip, kaip turėtų.

-Kaip tai įmanoma? - paklausiau. Kaip turėjome padėti Aidarai, jei net jis buvo bejėgis.

-Igne me auxilium inferos invenire origins leporum. Revelare ejus, et ad proposita (lotyniškai: Pragaro ugnie padėk man rasti užkeikimo ištakas. Atskleisk jo paskirtį ir tikslus.) - tarė jau kitą užkeikimą Damijanas pasitelkdamas ir paties pragaro galias, kai jo paties galios nepakako. Aidaros susmukusį kūną lovoje apgaubė liepsnos, bet po akimirkos, jos kaip visada išgaravo be pėdsako.

-Ji buvo prakeikta, - tarė regis savo atsakymus gavęs mano vyras, - bet tai ne šiaip prakeiksmas. Ją prakeikė mirties prakeiksmu pats dangus ir pragaras. Šito prakeiksmo, net aš negalėsiu atšaukti taip lengvai, jei išvis galėsiu.

-Ji atrodo, kaip mirusi, - tariau.

-Ji yra mirusi, - atsakė Damijanas.

-Kas dabar? - paklausiau.

-Aš negaliu panaikinti prakeiksmo, bet galiu jį susilpninti, - tada ėmė kalbėti užkeikimą dar vien. - Dico dominatorem vitæ avertimus inferni mortem adesse huic disputationi cadaver. Ne in somnis ei, nisi vivere.(lotyniškai: Aš pragaro valdovas liepiu belaikiai mirčiai pasitraukti, atgal gyvenimo įkvėpti šį negyvą kūną. Tegul sapnuoja jis, jei gyvent negali.)

Po Damijano ištartų žodžių pragaro ugnis sugrįžo vėl apgaubdama Aidaros kūną, bet šįkart atrodė, kad čia pragaras sukilo. Nebuvau mačiusi, kad pragaro ugnis taip kaitriai dar degtu žemėje. Ir šįkart ji nepradingo tai pat staigiai, kaip pasirodžiusi, o degė ilgesnį laiką. Atrodė, kad ji čia ne tik tam, kad nugalėti prakeiksmą, bet ir kartu išdeginti visą pasaulį su prakeiksmų. Kai galiausiai pragaro ugnis pranyko pamačiau Aidaro kūną įkvepiant, bet jos kūnas toliau liko be sąmonės.

-Ji nebėra ne gyva, bet aš jos prikelti negalėjau tai pat. Tai jos kūną užmigdžiau. Tai geriau ne mirtis, kol rasime, kaip nulaužti prakeikimą.

-Bet ar tai įmanomą, jei net tu buvai per silpnas pilnai ją išgelbėti?

-Aš vienas persilpnas, bet neužmiršk, kad už kelių savaičių pragaras turės nebe vieną, o du galingus savo valdovus, jų bendra galia, kas kitą.

-Tu tikras, kad tavo ir Kajaus galių suvienijimas ją išgelbės?

-Jei kas ir gali tai padaryti tai nebent mūsų abiejų galia kartu. Nebent prakeiksmą atšauktų tie kurie jį siuntė, bet abu žinome to nebus.

Linktelėjau iki Kajaus grįžimo nebebuvo prasmės apie tai kalbėti. Aidara gaus, kurį laiką pagyventi sapnų karalystėje, bet Damijanas buvo teisus tai tikrai buvo geriau nei jos mirtis. Šitaip bent turėjome šansą ją prikelti grįžus Kajui.

-Manau, tau reikėtų nusileisti į apačią ir paaiškinti, kas įvyko Aidaros mamai. Ją nuraminti. Aš nelaibai gerai tvarkausi su žmonių emocijomis, jei tai nėra meilė tau, tad geriau, jei tai padarysi tu ne aš, - tarė Damijanas.

-Žinoma, - atsakiau. - Ar tu gali išsiaiškinti, kas slypi už Aidaros prakeikimo? Kas ją prakeikė?

-Padarysiu viską ką galiu, - pažadėjo Damijanas.

Linktelėjau jam. Tai buvo viskas, ko galėjau jo prašyti.

-Einu pas Sofija. Neįsivaizduoju, kaip ją reikės nuraminti, kad nesijaudintų, dėl Aidaros.

-Gerai.

-Aš ir paleisiu dar kelis papildomus apsaugos burtus aplinka namus, nes akivaizdu, kad dabartinė apsauga visgi per silpna ir keliausiu aiškintis, kas čia vyksta.

-Sėkmes, - liūdnai šyptelėjau.

-Mes tai išpręsime, Anastasija. 

Damijanas priėjęs mane pabučiavo ir tada pranyko. Aš nusileidau į apačią pakalbėti su Aidaros mama Sofija. Neįsivaizdavau, kaip jai viską paaiškinsiu. Aš jos vietoje eičiau pati iš proto, jei tai nutiktų Kajui. Garbės žodis šiems vaikams visai nesisekė. Bėda po bėdos ir jokios ramybės. Dar tik pradžia visko, o viskas jau dabar ėjo velniop. Aidara prakeikta, Kajus dega pragare, išeities iš pranašystės nematyti. Beliko tik tykėtis, jog viskas baigsis gerai galiausiai.