Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

15.Rasiu kaltininkus

Kajus:

-Kajau, - sušuko mano mama mane apkabindama ir suspausdama stipriai glėbyje mums su tėvu persikėlus namo radome ją svetainėje sėdinčia su Sofija. - Kaip tu paklausė ji? - paleisdama mane jau iš glėbė ir įdėmiai nužvelgdama.

-Man viskas gerai, mama, - tariau.

-Džiaugiuosi, - nusišypsojo ji švelniai nužvelgdama mane dar kartą visą tarsi mano atsakymo, jei nepakako ir dar turėjo įsitikinti pati pakartotinai.

-Kajau, suprask mane teisingai. Man kaip ir tavo tėvam malonu tave matyti, - tarė į pokalbį įsitraukdama Aidaros mama prieidama prie manęs ir tai pat apkabindama mane švelniai, - bet ar dabar kai tu čia galime pažadinti mano dukrą?

Paklausė rimtai ji. Savaime aišku ji ėjo iš proto jos dukrai šitaip miegant.

-Žinoma, Sofija, - Aidaros mamą nuo pirmos pažinties dienos vadinau vardu, nes toks buvo jos pačios pageidavimas.

Kai ji mane paleido iš glėbio iškart persikėliau į savo kambarį. Buvo gana sveikintis su visais. Jei ne tėvas liepęs pasirodyti motinai, kad ji nustotų nerimauti, iškart būčiau persikėlęs pas Aidarą.

Angelėlį radau miegančia savo lovoje apklota mano tamsiai mėlynu apklotu. Ji atrodė tokia ramia. Tokia nekalta. Ji buvo tokia graži, bet vėlgi kada mano angelėlis nebūdavo graži. Atsisėdau šalia jos ant lovas ir ranka perbraukiau jai per skruostą.

-Pažadu, tave išgelbėsiu ir apsaugosiu nuo viso pasaulio, jei tik reikės. Paaukosiu net savo gyvybę, jei reikės, bet tu būsi saugi, - pažadėjau jai, jei tarsi priesaiką. 

Tai nebuvo pirmas kartas kai jai tą žadėjau, bet šįkart aš žinojau, kad galėsiu tai įvykdyti pats be tėvo ar ko kito pagalbos. Nebebuvau bejėgis pusdemonis ir toks buvo skirtumas nuo kitų duotų jai pažadų. Dabar ją apginti galėjau pats. Pagaliau buvau pakankamai tam stiprus.

Aš buvau velnias davęs pažadą angelui iš meilės, nebe pusdemonis bandantis išgelbėti kažką brangaus jam be galių. Velnias duodantis pažadą angelui to tikrai nepamatysi kas dieną pagalvojau. Bet vėl mes mylime ką mylime.

Žvelgiau į ją tokią bejėgę žinodamas, kad niekada niekam nebeleisiu paliesti nei vieno jos plaukelio. Vienaip ar kitaip ji bus saugi, net jei man teks visus jos priešus išžudyti savo rankomis ypač dabar, kai tie priešai patys pasikeėsino į jos gyvybę.

Noras jausmas saugoti ją buvo toks pats stiprus, kaip būnant pusdemoniu, bet keršto troškimas už tai, kad kažkas pabandė ją nužudyti buvo daug didesnis, kaip pusdemonis niekada nebūčiau šios emocijos pajutęs taip stipriai, kaip jaučiau dabar. Tapęs demonu aš visiškai nepasikeičiau mano jausmai Aidarai, šeimai, liko tokie pat. Aš pats ir toks pats koks buvau, kaip asmenybė tokiom pat vertybėm. Bet dabar visas neigiamas emocijas jaučiau daug stipriau. Keršto troškimą, norą žaloti, skausmą, visas neigiamas emocijas jaučiau taip stipriai, jog atrodė jomis kvėpuoju, gyvenu.

Nuėmiau nuo Aidaros kaklo savo tėvo medalioną. Jai jo nebereikės nuo šiol ją saugos mano paties magija, o medalioną grąžinsime jo tikrajai savininkei mano motinai.

-Ostende mihi ones, quod misisti in quas maledicta congessi (lotyniškai: Parodyk man tuos, kurie atsiuntė šį prakeiksmą), - ištariau burtažodį.

Vos nužengęs iš liepsnų iškart žinojau, kaip naudotis magija ir visomis savo galiomis. Nauja mano galia buvo tarsi mano nauja kūno dalis ja naudotis buvo tai pat lengva, kaip judinti savo ranką.

Mano burtažodis nesuveikė žinojau, kad taip gali įvykti, nes tėvui jo magija tai pat neveikė, bet kadangi tėvas buvo susilpninęs užkeikimą pasiųsdamas Aidarą miegoti nusprendžiau vis tiek pamėginti.

-Mes tikrai dviese busime pajėgus ją išgelbėti? - paklausiau pagaliau šalia pasirodžiusio ir tėvo. Šis užkeikimas buvo neapsakomai galingas jutau tą, žinojau, kad jo nulaužti beveik neįmanoma.

-Nežinau sūnau, bet kartu tai padaryti turime daugiau šansų nei po viena, - liūdnai atsakė jis. - Kartok kartu su manimi tarė tėvas man, - Infernum hoc mandatum habemus potestatem autem principes super eos maledictio excludit infernum ad exitium (lotyniškai: Mes pragaro valdovai savo galiomis įsakome pragarui atšaukti šį prakeiksmą pražuties).

Kaip lieptas atkartojau su tėvu kiekvieną jo burtažodžio žodį. Atrodė, kad kambaryje atsivėrė pats pragaras su visa ugnimi ir karščiu, bet liepsnoms pranykus nieko neįvyko. Aidara toliau miegojo. Pažvelgiau į tėvą.

-Deja regis prakeikimą gali atšaukti tik tas kas jį paleido ant Aidaros, - tarė tėvas.

-Ir mes nežinome kas už to slypi? - paklausiau.

-Ne, akivaizdu, kaip pats turėjai pajusti užkeikimą pasiuntė dangaus ir pragaro jėgos kartu, bet pėdsakai kas tiksliai tai padarė puikiai paslėpti.

-Gal dangaus kaltininko aš neiškrapštysiu iš jo buveinės, bet demoną, kuris prisidėjo prie užkeikimo galiu, - tariau tėvui, - bet kuriuo atveju aišku, kad taikiniai būtų galingo rango demonai žemo nebūtų turėję galios tokiam užkeikimui.

-Ką tiksliai ketini daryti? - paklausė tėvas.

-Tau tai nepatiks, tėve.

Tėvas žvelgė į mane kelias minutes tada tarė:

-Gerai leidžiu tau kol kas daryti viską savaip ypač, kai mano metodai beveik nedavė naudos, bet nenueik per toli sūnau kelio atgal gali nebūti.

-Žinau, bet turiu tave tėve įspėti, kad aš nebūsiu toks geranoriškas ar supratingas, kaip tu. Aidaros skriaudėjai mirs iškart kai juos rasiu. Ir nesvarbu sutiks jie ar ne gražiuoju atšaukti prakeikimą. Jie lavonai.

-Gerai. Bet jei juos ketini taip ar taip nužudyti susekęs nėra prasmės jų ir prašyti atšaukti prakeikimo, nes jiems mirus ir taip prakeikimas pranyks.

-Dabar mudu suprantame vienas kitą, tėve, - atsakiau. Niekas negali bandyti nužudyti Aidaros ir likti nenubaustas už tai.

Dabar viršų ėmė mano padidėjęs keršto troškimas, dėl Aidaros gavus naujas galias, bet aš pats tą leidau. Žinojau, kad dabar šį emocija man pasitarnaus, kaip puiki motyvacija gelbėjant savo angelėlį ypač, kai meilė jai darė mane per minkštą kartais, nes aš žinojau, kad ji nepritartu kažko žudimui ją gelbėjant. Nieko nelaukęs persikėliau atgal į pragarą. Buvo laikas baigti žaidimus ir išsiaiškinti, kas slypėjo už Aidaros prakeikimo. Ji ir taip jau per ilgai miegojo.