Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

16. Pragaro princo kerštas

Kajus:

-Kajau, nemanai, kad jau kiek per daug visus, tiesiog išžudyti, net tuos kurie nekalti? - paklausė tėvas.

-Iš tikro tai ne, - atsakiau, - kartu tai parodys, kad tik kvailys gali nusižengti tavo ar mano nurodymams.

-Aidara šito nenorėtų.

-Jei aš daryčiau tik tai ko ji norėtų ar kas jai atrodo tinkama. Ji jau daug seniau būtų negyva. Be to atsakyk tėve, ką darytum, jei jos vietoje būtų mano motina?

Tėvas atsiduso.

-Daryk ką nori, bet aš neskersčiau visų iš eilės, o tik kaltuosius.

-Kaltieji mirs pirmieji ir be pasigailėjimo, - atsakiau.

Tėvas nieko nebeatsakė. Nors mano tolesniems suplanuotiems veiksmams jis nepritarė stabdyti tai pat neketino manęs bent kol kas.

-Aš pragaro princas įsakau sukviesti penkis galingiausiu pragaro demonus į  čia į pragaro valdovo menę, - tariau grasiai jausdamas, kaip pragaras ima vykdyti mano įsakymą per jėgą ir prieš jų valią iškviečia čia demonus.

Vienas po kito menėje pasirodė visi demonai. Matėsi, kad kai kuriuos iškviečiau ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Vienas buvau aptalžystas tad aiškiai matėsi, kad jis dalyvavo grumtynėse su juo į pragaro kartu atkeliavo ir žmonių mergina, kurią jis glaudė prie savęs tarsi ji būtų visas jo pasaulis nenustebčiau, jei dėl jos ir buvo įsivėlęs į grumtines, bet dabar man nerūpėjo jo istorija tad neketinau ir klausinėti, kitas sudarinėjo sutartį jaučiau tą, dar kitas buvo pusnuogis ir žmogaus pavidale regis jis tikrai ruošėsi smagiai praleisti laiką, jei suprantate apie ką aš. Likę du regis per daug kažko ypatingo neveikė bent taip atrodė. Nieko visi galės pabaigti savo reikalus, kai gausiu savo atsakymus bent tiek kurie liks gyvi.

-Supraskite mane teisingai valdove, - tarė vienas demonu man. Bet galėjote mus iškviesti ne prievartą, o tiesiog paprašęs. Esu tikras mes visi būtume pasirodę savo noru, kaip jus pageidaujate vos baigę savo reikalus. Žinojau, kad jie žino, jog aš dabar toks pats galingas, kaip mano tėvas, kad priėmiau savo, kaip pragaro princo titulą, pragaras visus demonus pats informavo apie naujo valdovo gimimą. Visi demonai pajuto mano iškilimą.

Nužvelgiau demoną, kuris su manimi kalbėjo, tai buvo tas kuris glaudė merginą šalia savęs. Jis buvo savo žmogaus pavidale. Rudu plaukų, rudu akių atrodė neviresnis dvidešimties. Apsirengęs įprastais žmonių rūbais: mėlyni džinsai, žalias megztinis ir juodi kedai. Nebūtum galėjęs pamanyti, kad jam jau trys tūkstančiai metų ar, kad jis galėtų būti vienas galingiausių pragaro demonų. Mergina šalia buvo šviesiaplaukė ir smulkutė atrodė, kad stipresnis vėjo gūsis galėtų ją nupūsti. Ji išsigandusi stipria apsikabino demoną. Jis jai raminančiai nusišypsojo ir sužnabždėjo į ausį, kad viskas bus gerai.

Priėjau prie merginos ir pažvelgiau jai į akis:

-Nebijok prieš tave nieko neturiu ir neketinu tavęs skriausti. Tavo buvimas čia neplanuotas, - tariau jai raminančiai.

Ji žvelgė į mane, kurį laiką tada paklausė:

-Bet turi kažką prieš Luką, - tarė ji demono žmogiškąjį vardą, - kitaip jo čia nebūtų ar tu ketinį jį nužudyti?

Ji žvelgė į mane, dėl demono nerimo kupinomis akimis. Ji man dabar priminė mano motiną ir Aidarą, kurios tai pat mylėjo demonus. Taip, jaučiau, kad jį mylį demoną, kuris ją glaudžia prie savęs, kaip ir, kad demonas taip yra jai neabejingas. Dabar būdamas pilnu demonų jaučiau iš kitų padarų sklindančias emocijas daug geriau.