Elfų žemė

8 skyrius

Mergina ėjo koridoriumi. Kažkas ją pamatęs net nepagalvotų, kad ji ketina sprukti iš ten ir nusigauti į karių stovyklą. Ji ėjo ramiai, tarsi nedaro nieko blogo.

Ir tuomet ji sustojo. Pažvelgė į vienas duris ir tyliai pasibeldė. Vos po kelių sekundžių duris atidarė dar nemiegantis Derekas.

- Kas nutiko, princese? Maniau, visi einam miegoti.

- Taip taip, bet man nuobodu. Aš noriu pasitreniruoti šaudyti iš lanko, o tu...

- Pats geriausias šaulys? - su šypsena veide nutraukė Adrianą vaikinas.

- ... O tu būtum puikus taikinys, - nekreipdama dėmesio į jo žodžius tęsė mergina. - Tu nenorėtum, kad į tave pataikytų strėlė, tad stengtumeisi jos išvengti. Tada man be abejonės būtų patogiau treniruotis, nes visgi, kai taikinys nejuda, koks gi smagumas?

- Turbūt juokauji, princese?

- Ne. Tai eini, ar per daug bijai?

- Palauk tu čia man, - pagrūmojo pirštu nekantraujančiai merginai. - Eisiu, bet dėl taikinio tai dar pagalvosim.

- Gerai gerai, tik paskubėk.

- Jūsų noras man įsakymas, princese.

- Baik išsidirbinėti.

Vaikinas nusijuokė ir uždarė duris. Vos po kokios minutės jis išlindo iš kambario, tik šįkart apsiginklavęs.

Jiedu pradėjo eiti iš pastato. Ir mergina tikrai tikėjosi, kad Derekas tylės. Tai buvo tuščios svajos.

- Sakyk, princese, kaip tu pasirūpinsi suknele pokyliui? Negi ateisi su kovine apranga?

- Labai didelė pagunda, tad nekurstyk manęs dar labiau.

- Tai tikrai bandysi ateiti su suknele?

- Taip, ateisiu su tokia suknele, kurios dar niekas nėra matęs.

- Labai noriu pamatyti savo princesę pasipuošusią puotai. Gal net pakviesčiau princesę šokiui.

- Pirma, aš ne tavo princesė. Antra, aš niekad su tavim nesisukčiau valso žingsneliu.

- Skamba kaip iššūkis, princese. O tu žinai, kaip aš juos mėgstu.

- Tai dabar tavo gyvenimo tikslas bus pašokti su manimi?

- Pašokti su tavim Didžioji Šaltinio prisipildymo šventėje.

- Oho, negi tu domėjaisi senosiomis tradicijomis? Juk visi šį pokylį vadina Naujametiniu.

- Tai aišku! Aš, kaip ir tu noriu, kad tie laikai sugrįžtų. Kad tai nutiktų aš ir pats turiu kažką daryti. Mažiausia tai sužinoti visas pamirštas tradicijas, jog galėtume jas vėl prikelti.

Adriana nieko nebeatsakė. Draugo žodžiai privertė ją susimąstyti. Ar gerai bėgti ir išsivaduoti iš visų taisyklių bei suvaržymų, bet palikti visus kitus elfus kęsti tokį gyvenimą?

Iš sargybinių ji sužinojo, kad paprasti šios žemės gyventojai kenčia badą, didelius mokesčius ir neteisybę. Adriana nenorėjo jų palikti. Ji troško kažką daryti, kažką pakeisti.

- Ko taip nutilai? Paprastai man smagu su tavimi kalbėtis, o dabar nė žodžio?

- Nežinau. Tik mąsčiau, ar neturėtume bent pabandyti padėti visiems elfams.

- Taip, bet ką mes galime padaryti?

- Kaip ir sakei. Galėtume pradėti nuo tradicijų sugrąžinimo. Tačiau to nepadarysime, nes niekas neleis kažko keisti. Manau, mes turėtume siekti daugiau. Galbūt pakeisti valdžią...