Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

20. Manęs neįmanoma mylėti

Kajus:

-Kiek dar ketini čia slapstytis nuo visų? – palalusė tėvas nusileidęs pas mane į pragaro mene, kur galima sakyti jau gyvenau penkias dienas nekeldamas net kojos lauk iš pragaro nuo tada kai netekau savo žmogaus pavidalo.

-Visą amžinybę jei galėsiu,- atsakiau paprastai sėdėdamas savo pragaro princo soste.

-Bėgimas ne išeitis. Bent žinai, kaip Aidara kenčia, kai tu čia. Šią savaitę ji beveik nemiegojo ir nevalgė taip sakė jos motina. Jai tavęs reikia Kajau. Ji tave myli nesvarbu, kaip atrodai.

-Tėve, pažvelk į mane, kaip galiu prašyti mane mylėti tokį? Kaip kas nors gali mylėti mane šio monstro pavidale. Jei pagerės su laiku.

-Ji tave myli, Kajau, nepaisant tavo išvaizdos, vėl priminė man tėvas.

-Žinau, bet ji nusipelnė daugiau nei šio monstro.

-Ji ketino mirti kartu su tavimi, kai sudarėte sutartį. Ji būtų paaukojusi gyvybę, dėl tavęs ne manai, kad ji nusipelnė daugiau nei tavo slapstymosi, kaip bailio.

-Tu nesupranti, tėve, - skausmo kupinu balsu tariau.

-Ne, - griežtai tarė jau mano tėvas, - tai tu nesupranti. Aidara myli tave ir tu su ja vis dar gali turėti gražią ateitį, jei liausiesi pats ją šitaip kvailai griovęs.

Atsidusau.

-Pažvelk į šį kūną, kaip jis gali būti kažkam patrauklus? Kaip kažkas savo noru gali norėti jį liesti ar suartėti su juo. Jis bjaurus.

-Aidaros meilė tau per didelė, kad tai jums sutrukdytų.

-Ji nusipelnusi daugiau nei tai jau sakiau. Aš negrįšiu į žemę, tėve. Man gerai ir čia.

-Jei liksi visam laikui čia. Greitai atsiduosi blogiui ir prarasi save visam. Tu temokėsi kankinti ir prižiūrėti pragarą daugiau nieko, jei visai atsiribosi nuo žmonių pasaulio.

-Kodėl manai man tai rūpi? Be Aidaros galiu sėdėti ir čia kankindamas demonus man nerūpi, be jos nėra prasmės.

-Jos netenki tik ,dėl savo paties kvailumo.

-Galbūt, bet aš vis tiek tikiu, kad jai taip bus geriau ir tu manęs neperkalbėsi.

-Tebūnie kol kas paliksiu tave. Akivaizdu, kad tau reikia daugiau laiko atgauti sveikam protui, - tarė tėvas pranykdamas.

Mane nustebino, kad jis kalbėjo tik apie Aidarą ir nebandė pasinaudoti dar ir motina, kad mane išviliotų iš pragaro, bet matyt, net jis suprato, kad mama čia būtų menkiausias argumentas.

Aš jaučiau didžiulį skausmą šitaip atskirtas nuo Aidaros. Aš visada ją mylėjau visa širdimi ir dariau viską, kad būtume kartu, bet kaip aš galėjau ją dabar pasmerkti būti su šiuo monstru. Net jei ji ir būtų pati nusprendusi liktu su manimi net gi tokių aš negalėjau pats jos pasmerkti amžimybei su manimi tokiu. Ji buvo nusipelniusi daugiau, nuoširdžiai tuo tikėjau. Aš pats visą laiką praleidau pragare, nes tai buvo mano prieglobstis dabar pabėgimas nuo pasaulio ir kančios netekus savo angelėlio.

Aidara:

Mano prašymu Liuciferis davė man burtažodį, kaip iškviesti Kajų. Tai buvo senas ir labai galingas burtažodis. Pragaro valdovo iškvietimo burtažodžiai seniai buvo pamiršti ir pradingę Liuciferis sakė, kad jis pats pasirūpino, jog žmonijai jie būtų neprieinami. Bet dėl akivaizdžių priežasčių man jis sutiko duoti burtažodį išsikviesti jo sūnui, kuris savo noru tikrai nebūtų sutikęs su manimi pasikalbėti. Pati po praeito karto į pragarą tai pat negalėjau keliauti, nes per ilgai jame užsibūti man būtų pavojinga, kaip nefilimei, net jei kurį laika jame ir ištverčiau prieš vėl netekdama sąmonės vargu ar išbūčiau tiek ilgai, jog pakaktu laiko išsiaiškinti viską su Kajumi. Tad išsikviesti jį į žemę prieš jo valią tapo vienintelė išeitis norit pasikalbėti. Jau buvo praėjusi daugiau, kaip savaitė, kai Kajus buvo pragare ir aš nebenorėjau ilgiau jo laukti, kai buvo akivaizdu, kad jis savo nuomonės nekeis ir pas mane grįš.