Rožė

1999 - V

Tai nutiko vos po dviejų dienų, per kūno kultūrą, kai Jakobas pasitempė koją. Paprastai Alanas būna tas,kuris lyg akis išdegęs vaikosi kamuolį per futbolą ir taip prisišaukia įvairias traumas, tačiau šį kartą būtent Jakobas paslydęs skaudžiai išsitiesė ant stadiono žolės. Mokytojui liepus šiandien daugiau nebežaisti, vaikinas nušlubavo į persirengimo kambarį.

Ir tada tai nutiko. Kai atvėrė savo spintelę, iš jos iškrito baltas lapelis ir kojos skausmas akimirksniu nublanko. Jakobas akimirką pamąstė apie variantą net nepažvelgus į užrašą išmesti popiergalį į šiukšliadėžę, tačiau dešinioji ranka,rodos,pati siektelėjo raštelio ir išlankstė jį.

Kur tavo karūna?

Ką?... Vaikinas ilgai žiūrėjo į šį užrašą,o jo kvėpavimas šiek tiek pagreitėjo. Veidas nerodė jokių emocijų, tačiau Jakobo viduje šėlo uraganas - viena po kitos galvą užpildė degančios mintys.

Kaip kažkas galėjo žinoti?

Jei Kristianas su Alanu nebūtų matę raštelių, jaunuolis net būtų apsvarstęs galimybę,kad įsivaizduoja juos. Jakobas šiaip buvo racionalų protą vertinantis žmogus, bet kaip kitaip paaiškinti ŠITAI, nesumojo.

Negalėdamas atplėšti akių nuo kūną stingdančių žodžių,Jakobas nusprendė,kad nesvarbu- padėtų tai išsiaiškinti siuntėją,ar ne - šio raštelio jis draugams nerodys. Nė už ką. Priešingu atveju reikėtų aiškinti,ką reiškia šie žodžiai, pasakoti apie tą dieną prieš šešis metus ir...

Jakobas sugniaužė raštelį rankoje taip,kad net krumpliai pabalo, o akyse plykstelėjo siautulingos kibirkštys. Kas čia darosi?! Kažkas jį persekioja.
Bet kaip tai įmanoma? Niekas kartu su Jakobu iš praeitos mokyklos neperėjo į Jørgeno gimnaziją, tad niekas šioje įstaigoje nežino Jakobo praeities.

***

Rūkyti pravartu, nes garantuoja,kad visada su savimi turėsi žiebtuvėlį - grįžęs namo Jakobas jo pagalba sudegino raštelį žiūrėdamas,kaip popierius lėtai išnyksta ore pasklindant dūmų kvapui.

Kai išmetė pajuodusius lapelio likučius į šiukšlių dėžę, vaikinas išgirdo lauke prie namo sustojančią mašiną. Po kelių minučių pro duris įžengė šviesiaplaukis vyras su prižiūrėta barzda ir viršugalvyje į nedidelę uodegėlę surištais plaukais. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė tvarkingas,tačiau dažais ištepti rankų pirštai išdavė apie menišką prigimtį.

- Labas, tėti, - tarė Jakobas, kišdamas žiebtuvėlį į kišenę.

- Neįsivaizduoji,- džiugiai prabilo vyras. - Pirkėjas galiausiai nusileido! Visas audros ciklas parduotas.

Nusiavęs batus jis nunešė iš lauko atneštą pirkinių maišą į virtuvę.

- Sveikinu,- kaip įmanydamas linksmiau atsiliepė Jakobas.

- Kam tos gėlės. Žiūrėk! - traukdamas iš maišo šampano butelį tarė tėvas. - Šiandien švęsim.

Jis buvo dailininkas ir iš to uždirbo. Tiksliau, dėl uždarbio dalies daugiau garbės teko mamai, nes ši buvo atsakinga už tėčio finansus.

*

Piešimo dėka jie ir susipažino - studijuodamas dailės akademijoje Nedas Larsenas laukdamas popietinių paskaitų piešdavo žmonių portretus - parke ant suoliuko, priešais universitetą. Tame parke ant daugybės kitų suoliukų mėgdavo prisėsti senyvi žmonės, neturintys,kur dėtis darbo dieną, arba tokie pat studentai, laukiantys paskaitų. Kiekvieną kartą jaunuolis nusižiūrėdavo vis kitą žmogų ir piešdavo jį, mėgindamas suspėti,kol šis nepakils iš savo vietos. Vieną dieną tiesiai priešais Nedą ant suoliuko atsisėdo rudaplaukė mergina su portfolio rankoje. Buvo tokia pikta ir suirzusi, kad vaikinas net užmiršo,jog jau ketino stotis ir eiti į paskaitą - ekspresyviai suraukti antakiai ir žybsinčios akys prikaustė jo dėmesį. Mergina kažko ieškojo savo rankinuke nieko nematydama aplinkui ir skleisdama nepaprastai aršią aurą; tokioje melancholiškoje parko aplinkoje ji buvo lyg giedroje padangėje netikėtai plykstelėjęs žaibas. Ir vis dėlto, kad ir kokia įtūžusi, ji buvo nepaprastai žavinga - skruostai iš pykčio buvo lengvai paraudę,o trumpi, švelniai banguoti plaukai - užkišti už ausų atidengiant mažus melsvus auskarus, kurie spindėjo ryto saulėje. Staiga Nedas suvokė,kad dar niekada nenorėjo nieko nupiešti taip,kaip šios keistai gražios merginos ir jeigu praleis tokią progą, gailėsis visą gyvenimą. Staigiai atsivertęs savo blonknotą, jis išsitraukė pieštuką, tačiau... kaip netikėtai atsisėdo, taip netikėtai mergina ir pakilo, nuskubėjo į kitą pusę. Sutramdęs vidinį instinktą sulaikyti ją, Nedas su nusivylimu žvelgė į tolstančią figūrą. Tačiau mergina toli nenuėjo - perėjusi parką ji pasuko link Kopenhagos universiteto, kuris buvo kitoje dailės akademijos gatvės pusėje.