Rožė

1999 - VI

- Jakobai... - pasigirdo Alano balsas. Jis buvo kupinas panikos ir šviesiaplaukiui akimirksiu išsisklaidė miegas. - Aš... aš neištvėriau. Vėl. Labai stengiausi, bet...

- Tu neišgėrei vaistų, - suprato Jakobas.

Kurį laiką tvyrojo tyla.

- Taip, bet...

- Alanai,kodėl neišgėrei vaistų?

Jakobas išgirdo tylią aimaną ir šiek tiek pasigailėjo,kad užsipuolė draugą. Tik taip jis mokėjo reaguoti į kitų skausmą ir dėl to tokiais momentais labai norėdavo būti Kristianu - jo vidinė ramybė ir natūrali išmintis galėtų nuraminti bet ką.
Tačiau ne Kristianas gyveno už poros gatvių nuo Alano, o Jakobas.

- Tuoj būsiu, - tarė jis ir padėjo ragelį.

Įsimetęs telefoną ir namų raktus į kuprinę jis išėjo iš namų tyliai atrakinęs lauko duris. Vylėsi, kad tokiu metu nė vienas iš tėvų nesikelia - dėl tokio laisvo darbo pobūdžio jų dienotvarkė buvo nenuspėjama.
Vaikino naudai, uždarius duris, pro langus namai ir toliau dvelkė tyla.

Ankstyvą rytą lauke buvo tikrai šalta - einant Jakobui greitai paraudo skruostai ir pirštai, bet jis į tai nekreipė dėmesio, nes svarstė, kokios būklės draugą išvys ir ką jam pasakys. Ką turėtų sakyti?

Priėjęs prie rudų šešto namo vartelių, trumpam sustojo. Tada pastūmė juos ir įėjo į kiemą, perėjo sklypą ir palindo po šalia namo stovinčia pavėsine. Kaip ir tikėjosi, rado ten porą kėdžių iš kurių vieną pastatė prie namo sienos, tiesiai po antro aukšto langu. Tada parašė Alanui žinutę: aš čia.

Po kelių sekundžių langas prasivėrė ir išlindo Alano galva - išsitaršę plaukai ir raudoni paakiai šiek tiek išgąsdino Jakobą, bet jis to neparodė.
Draugai nesisveikino - tai būtų per daug absurdiška tokioje situacijoje. Jakobas užlipo ant kėdės ir įsikibo į Alano ištiestas rankas, tada kojomis atsispyrė nuo sienos ir po kelių akimirkų jau gulėjo ant palangės - galva buvo kambaryje,o kojos lauke. Pasistūmęs jis įvirto į patalpą.

Kambary uždegta buvo tik stalinė lempa, akivaizdžiai dėl to,kad nepabustų tėvai. Dėl šios prieblandos Alanas atrodė dar baisiau - stovėjo susikūprinęs ir nuolat trynė rankas akyse atsispindint saviniekai.

- Aš galvojau,kad sugebėsiu tai padaryti, - prabilo jis žvelgdamas į savo rankas. - Tiesiog maniau,kad... galbūt...

- Alanai, jeigu gydytojas tau išrašė vaistus, juos reikia gerti,- pertraukė Jakobas.

- Žinau! - jis susiėmė už galvos. - Žinau...

Jakobas žengė žingsnį Alano link, tačiau kažkas po jo kojomis kraupiai trakštelėjo ir jis sustingo. Nuleidęs akis pajautė,kaip širdis ima greičiau plakti.

Šukės. Visos grindys buvo nusėtos gelsvais stiklo gabaliukais.
Tik po kelių sekundžių vaikinas suvokė,kad skaidri geltona - tai spalva statulėlių, kurios, kiek Jakobui žinoma, visada stovėdavo Alano kambaryje, ant lentynos. Šviesiaplaukio žvilgsnis nesąmoningai nukrypo ton pusėn ir tuščia vieta ant lentynos patvirtino jo mintis.