Zayn pov.
Neapsikentęs pakėliau ragelį ir išgirdus žmogaus balsą man nutirpo visos galūnės. Taip, tai tas balsas, kurio galėčiau klausytis kiekvieną akimirką ir man jis nepabostų. Negirdėjau ką ten tauškia, tiesiog klausiausi jos balso, kuris kaskart atpalaiduoja kiekvieną kūno raumenėlį. Kaip man to reikėjo. Buvau to pasiilgęs.
-Nekalbėk, palauk manęs, aš tuoj atvažiuosiu. Kur tu?- tariau džiugiai.
-Tiesą sakant nežinau kur esu,- pasigirdo jos švelnus kikenimas,- Išėjau iš ligoninės, dabar sėdžiu ant suolelio.
-Nieko, rasiu, tu būk ten kur esi.
Pagriebęs mašinos raktelius išskuodžiau pro duris. Važiavau ir žvalgiausi į kiekvieną suolelį esantį šalia pagrindinio kelio nuo ligoninės ir prieš paskutiniame keliuke, pastebėjau žavią brunetę, linksmai šnekučiuojantis su senute. Įsukau į tą gatvelę, merginos galva pasisuko ir išvydusi mane ji pašoko ir tarsi atskrido prie manęs. Kaip mergina, ji ganėtinai stipri, buvau suspaustas taip, kad net kvėpuoti buvo sunkoka.
-Gerai, mažute, pakaks. Sėsk į automobilį.
-Gali jį čia palikti? Noriu pasivaikščioti...
-Tavo noras, man įsakymas.
Susiėmę už parankių pasileidome į ganėtinai ilgą kelionę. Bet ji čiauškutė, su ja kelias niekada neprailgsta.
-Žinai, gyvenau nuobodų gyvenimą. Bet tu įnešei spalvų, tik nepasakysiu tai gerai ar ne. Bet nuo pat pirmos akimirkos kai pamačiau tave, įsimylėjau. Ir dabar kai pagalvoju apie gyvenimą be tavęs, na aš tiesiog jo neįsivaizduoju. Čia tiek daug šurmulio, kuris kenkia man, tau, mūsų santykiams ir tai negerai. Iki ko mes nueiname? Ligoninės, dingimų ir daug panašių dalykų, tai tampa panašu į kriminalinę dramą, pripažinsiu, stebėti tai būna begalo įdomu, bet nenoriu tame dalyvauti. Noriu ramiai gyventi užmiestyje su grupele vaikų, kurie begalo myli savo tėvą, kuris jiems nieko negaili, dirba LEGALŲ darbą. Supranti kur lenkiu?
-Sakyk šalį.
-Kuo toliau ir ten, kur bus kuo mažiau žmonių.
-Sutarta.
Jokių lagaminų, nieko. Mes pėstute iki oro uosto.
Įžengėme ir mačiau, kad ji dvejoja, bet kada daugiau jeigu ne dabar? Nerizikuosiu, kad mums vėl kas nutiktų. Nupirkau bilietus į Vokietiją. Toli, bet dėl žmonių kiekio deja ne pagal jos norus.
*Po skrydžio
Sėdime viešbučio kambaryje ir per čia esantį kompiuterį ieškome buto kuris tiktų pradžiai. Viską pradėsime iš naujo. Užmiršime skaudžią praeitį ir judėsime toliau.
-Zayn, ką manai apie šį? Ne butas, nedidelis namelis, bet nuomos kaina ta pati kaip to buto dėl kurio klausėme.
-Kas bus namų šeimininkė? Ogi tu. Išsirink sau patogiausius.
-Myliu tave.
-Labai labai.
Lora pov.
+3 metai
Vėl priskrudinau ryžius... Greit bandau ištaisyt padėtį, Zayn greit grįš iš darbo ir nenoriu jam patiekti vėl sumautą vakarienę. Buvo paprasčiau kai namuose turėjome šeimininkę, bet deja dabar už ją esu aš. Greit pripratau prie gero gyvenimo, bet deja pati atsisakiau šio gėrio, tenka priprasti.
-Aš jau namie,- išgirdau nuvargusį jo balsą.
-Vakarienė ant stalo!- surikau jam, kad iškart pavalgytų.
Prieš atsisėsdamas prie stalo, jis atėjo ir pakštelėjo man į kaktą. Nuo žemės pakėliau žaidžiančią Mėją ir pasodinau į jos kėdutę.
-Žinai, Lora, man čia nepatinka...- atsiduso jis, nežinau kodėl, bet man viduje pasidarė geriau išgirdus šiuos žodžius.
-Taigi ketini grįžti?
-Tai turi būti mūsų abiejų sprendimas. Tiesiog matau, kad ir tu nesusitvarkai. Neįsižeisk, bet šie ryžiai, na, klaikesnių nėra tekę ragauti. Tau reikia laisvės, abu pripratome prie prabangos, o dabar su šiuo šūdinu darbu gadinuosi nervus, gaištu laiką. Pasiilgau draugų ir po velniais pasiilgau to nelegalaus verslo, be jo, aš nesu aš...
Paėmiau jo ranką ir pažvelgiau į jo šokoladines akis. Mačiau ilgesį jose. Bet grįžimas mums rizikingas ir nežinau ar noriu viskuo rizikuoti dėl to.
-Zayn, sutinku su tavimi,- jo akys sužibėjo ir supratau, kad jis mane suprato klaidingai,- turiu omenyje sutinku su tavo žodžiais, bet ar nebijai rizikuoti mūsų šeima? Mėja dar visai maža ar nori ją į visa tai velti?
-Tu žinai, kad šeima man svarbiausia. Jus nuolat lydės apsauginiai, Mėjai nieko nenutiks. Tikėk manimi, tu galėsi dirbti su manimi. Saugosiu jus, jeigu reikės, mirsiu dėl jūsų.
-Nežinau....
+2 dienos
Nusiėmusi akinius nuo saulės, pažvelgiau į vaikinų būrelį kuris labai nustebęs matydamas mus tokius, tokius kitokius. Garbanotasis, Harry. Visada išalkęs blondinas, Niall. Piktą dėdę primenantis Liam. Na ir Louis, nežinau ką apie jį pasakyti. Taip mes grįžome ir tai mūsų šeima.
-Taigi, Mėja, susipažink, šie dėdės, na galiu pasakyt tiek, kad tavo ateities vaikinui bus sunku,- visi nusijuokėme ir puolėme glėbesčiuotis.
Nemeluosiu, pati pasiilgau visų šių dalykų... Taigi leidžiamės į verslą ir pradedame viską iš naujo. Su naujais planais, naujais tikslais, svarbiausia - naujais priešais...
^Po tiek laiko, gavau iš savęs spyrį į šikną eiti ir parašyti paskutinę dalį ir štai, tokia belekokia bet man kažkuo patinka, tikiuosi patiks ir jums! Kaip matot nesu apsisprendus dėl kito sezono, pabaiga tokia dvejotina, taigi nežinia kaip bus. Esu labai dėkinga už beveik 10k esu begaloooo laiminga, pirmas darbas gavęs tiek dėmesio. Kol kas, kai stygsta minčių čia, rašiau kitą istoriją seniau ir dabar pat paleisiu pirma dalį taigi žinote ką reikia daryti! Myliuu jus, begalo didelis ačiū už gražius žodžius, nuomones ir palaikymą! Esate mano motyvacija.
