Beprotiško grožio vaikinas įsisiurbė man į lupas, apsiviniojo rankomis liemenį ir užsikėlė mane ant savęs. Rankomis įsivėliau į juodus plaukus ir prisitraukiau arčiau. Išgirdau keistą melodiją. Kiek erzinančią...
6.55am
Žadintuvas...
Sunkiai keliuosi iš lovos, po beprotiško sapno.. jis gražus.. buvo nerealu....
Pavalgiusi pusryčius ir persirengusi išėjau į lauką kartu su savo šuniu- Leilo.
Čiulba paukščiai, šviečia saulė....
Net nepajutau, kaip priėjome miesto galą. Čia aš dar neesu buvusi.. kiek nejauku, gal net baisu? Paraginau Leilo apsisukti ir kuo greičiau grįžti namo. Tačiau mane sustabdė keistokas vyriškis. Atrodė kraupiai... kiek pasivėlę plaukai, apdriskę, vietomis kruvini drabužiai. Sustingau. "Labas gražuole" staiga pradėjo kalbėti nepažystamasis.
Mano širdis, regis ruošėsi iššokti. Tylėjau. Leilo instinktas staiga suveikė ir ėmė pulti kraupų vyrą. Tačiau šis griebė iš manęs pavadėlį ir pririšęs jį prie stulpo, čiupo mano ranką. "Eisime kartu". Puoliau gelbėti Leilo ir bandyti atrišti jį, bet pajaučiau aštrų pjūvį savo rieše.
Staiga kažkoks juodaplaukis pradėjo šaukti, ir nutempė nepažystamąjį nuo manęs. Žinoma, vyras nusitempė mane kartu ir aš suklupau prie kažkokio vaikino.
Girdėjau tik šauksmus, trenksmus ir policiją. "Mes ja pasirūpinsime" "Ne, ačiū, mums pagalbos nereikės" tik tiek.. viskas užtemo.
< > < > < > < >
Pabudau raumeningo kūno glebyje. Ir ne.. tai ne sapnas..
"Labas rytas gražuole" išgirdau iš žemo, raminančio, švelnaus balso..
"Kur aš?" Paklausiau taip, kaip būna per filmus. Iš tikrųjų, ir jaučiausi kaip filme.
"Tik tu ramiai, nepanikuok, viskas gerai" ramiu tonu ir rūpestingomis mėlynomis akimis pažvelgė į mane.
Kažkodėl buvo sunku pajudėti, nors tiesą sakant.. aš nenorėjau pasitraukti nuo jo.
Prisiminus, kad aš jo net nepažystu, staigiu judesiu atsitraukiau ir išlipau iš lovos. "Kodėl aš čia?" Paklausiau. "Buvai sužeista, trenkei galvą į žemę." "Geriau šiame kampelyje nesirodyti. Čia pavojinga"
Pasitryniau galvą, ir pajaučiau kaip man ją skauda.
"KUR LEILO??" Prisiminus sutrikau.
"Jam viskas gerai, pašėriau jį, jis sveikas"
Atsisukau ir pastebėjau atbėgantį savo šunelį.
"O dabar einam į apačią, parvešiu tave namo, čia nesaugu."
Įlipau į jo mašiną, pasakiau savo adresą ir pradėjau stebėti jį. Aš net nežinau jo vardo. Turėčiau paklausti. Galbūt sužinoti numerį. Jo mašinoje labai kvepia. Tikriausiai aš jo jau nebepamatysiu.
Mintys kurios sukosi mano galvoje, mane šiek tiek nervino.
Kažko paklausti turbūt buvo jau per velu, nes buvome jau prie mano namų.
"Ar tai tavo namas ;)?" Šyptelėjo juodaplaukis.
"Taip :)" šyptelėjau atgal.
Išlipau iš mašinos ir pajutau sau ant klubų šiltas jo rankas. Atsisukau.
"Aš tik norėjau padėkoti tau.. kad padėjai šiandien man su Leil...."
Nespėjus man pabaigti sakinio, vaikinas įsisiurbė man į lupas. Tiesa.. atsargiai, lyg klausdamas, ar galima....
Įvėliau rankas į plaukus.. kaip šiandieniniame sapne.... tikriausiai tai turėtų būti keista, bet nebuvo laiko apie tai glavoti.
Jis nutraukė bučinį akimirkai, kai norėjo vėl įsikibti man į lupas, aš pasileidau bėgti link namo dūrų, greitai jas atidariau, įleidau šunį, ir jis su savo velniška šypsėnele nusekė mane.
Juodaplaukis pastūmė mane ant sofos ir ėmė karštai bučiuoti mano kaklą. Pradėjo liesti mano lygų pilvuką, šlaunis..
Aš tik norėjau, niekada nepabaigti šio bučinio, o jis taip atsargiai ir švelniai viską darė, nes visgi, mes beveik nepažystami.
Taigi, tikiuosi jums patiko ši dalis!♡
497žodžiai
