Valkata

Degtinės išmintis

VALKATA

Padange jau nuplasnojo sugrįžtantys migruojantys paukščiai, su jais patekėjo persikinė rytmečio saulė, ir tuo takeliu vėlei graudžiai tipeno benamis pakumpusiais pečiais, mūvėjo apdraskytą juodą žeminę kepurę, nuskurusį odinį švarką, o veidą dengė riebaluota žila barzda... Jo nosis buvo deformuota nuo sumušimų, o plaštakos išvagotos ašaromis ir krauju. Šįkart rankoje jis nešėsi kažkokį baltą ryšulį, galbūt su alkoholiu, o gal su maistu, nežinau...
Aš, jaunas žmogus, kuris rodo turi viską : jaukų būstą, šeimą, draugus, pakankamai skatikų, jog padoriai pragyventu... ir svarbiausia, turiu galimybę į šviesią ateitį ! eilinį rytmetį pasirėmęs ranka žiūrėjau pro savo buto langą į tą varguolį ir mano širdį suspaudė neapsakomas gailestis... Vėlei susimąsčiau :
„Kodėl gyvenimas jį taip baudė?.. O gal jis pats save taip nukankino? Norėčiau sužinoti, kokia buvo šio nuskurdėlio jaunystė, kada jis pirmą kartą paragavo alkoholio, kada pirmą kartą išbarškino merginą, kaip atsidūrė šaltoje, žiaurioje gatvėje... Juk jis irgi kadaise buvo jaunas, toks pat kaip ir aš dabar !"
Mano smalsios mintys manęs neapleisdavo net tada, kai tas neturtingas žmogysta ištirpdavo miestelio horizonto pilkumoje. Smegeninėje nuolat kirbėdavo idėja susipažinti su juo, tačiau kažkokia sarmata ar baimė, priversdavo mane prilipti prie virtuvės kėdės, toliau maukti pigią kavą ir sotintis sumuštiniais su dešra...
Šiandien valkata, suglebusiomis galūnėmis nukrypavo prie pavienių medžių, susmuko prie vieno, kurio lapai sudarė tankiausią pavėsį, liūdnai nusimovė suplyšusius batus ir atlošė savo nuvargusią galvą į platų medžio kamieną. Iš savo ryšulio, jis pirmiausia išsitraukė degtinės butelį :
„Na, kaip ir tikėtasi, tipinis alkoholikas..." - mintyse pagalvojau.
Tačiau, kaip neįtikėtinai beatrodytų, kitas dalykas, kurį jis ištraukė, buvo knyga ! Tokia balta, plona knyga... Iš tolėliau buvo sunku įmatyti jos pavadinimą ir autorių, todėl man širdyje nenumaldomai suniežėjo sužinoti viską, tiek apie pačią knygą, tiek apie patį žmogų, kuris ją skaito... Panorau pažvelgti tiesiai tam benamiui į akis, kad išaiškėtų visa nepažinta ties apie gatvės gyvenimą...
Valkata atsikimšo skaidrų baltosios butelį, atsivertė pirmąjį puslapį, užmetė vieną koją ant kitos ir besrėbdamas degtinę, pasinėrė į juodas raides...
„Aš privalau su juo susipažinti. Dabar pat."
Ilgai nesvarstęs kaip reikėtų pasielgti, virpančiomis blauzdomis nubruzdėjau į savo kambarį apsirengti, jog galėčiau kuo greičiau pašnekinti tą paslaptingąjį benamį.
Kadangi rytas buvo karštas, aš viso labo užsimoviau vakarykščius pilkus marškinėlius, tuos grubius šortus ir bėgte pasileidau laiptais... Galvoje šmėžavo daugybė neatsakytų klausimų :
„Koks jo vardas? Kiek jam metų? Gal man nereikėtų su juo kalbėtis, galbūt jis nestabilios psichikos? Kad tik manęs nepamatytų tėvai, kad tik nepamatytų tėvai, draugai ! Kokia gėda būtu.. Apsisuk atgal. Ne ! Nagi, nagi... apsisuk atgal. Ne pasakiau ! Ar jis manęs prašys pinigų? Ar jis mane užgaulios? Jeigu kažkas įvyks ne taip, skambinu policijai. O gal nereikia? Ar jis turi žmoną, vaikų?"
Buvau sumišęs. Vos išlindęs į lauką, dėbtelėjau akimis link medžių. Jis vis dar ten buvo. Nors kieme aimanavo kaitra, tačiau saulės spingiai nebuvo akinantys.
Giliai trūktelėjau į plaučius gegužės oro, akimirkai stabtelėjau ir sureguliavau kvėpavimą, o tada iškelta galva nukulniavau asfaltuotu keliu... Eidamas galvojau, kaip reikėtų pradėti pokalbį, kaip vertėtų pasisveikinti, užkalbinti benamį.
„Nurimk. Įkvėpk... iškvėpk... "
Atrodė, kad ėjau visą amžinybę. Laikas slinko labai lėtai, taip pat kaip ir kojos vos vilkosi žeme... Savo viduje, regis apžvelgiau visas galimas situacijas, visas baigtis ir pradžias...
Pagaliau atsidūriau ant vešlios žolės, kuri man priminė gamtos gaktiplaukius : tanki, suraityta, taukuota...Turėjau per prievartą kelti kojas, jog žingsniuodamas nekrisčiau stačiai žemėn. Ant kojų kibo visokie miniatiūriniai juodi vabalėliai, boružės...
Aš vis artėjau link to beskaitančio benamio, tačiau jis į mane nekreipė dėmesio, nors ir jautė, kaip spurda mano jaunoji būtis...
Sustojau jam prieš akis ir sukryžiavau rankas. Sustingau, o mano burna išdžiūvo, akys strykčiojo po laukus, o benamis toliau įnikęs siurbė knygos tekstą. Jis pervertė dar vieną pageltusį lapą ir į žiotis įsipylė nemažą dozę degtinės.
Iš arčiau išryškėjo jo veidas. Jis buvo sulysęs, it sudžiūvusi slyva, pragraužta godžių sliekų, o akyse plūduriavo visa jo praeitis ir nuodėmės... Nuo jo sklido smarvė, kurią sudarė sūrus praikaitas, apyvarpės smegma ir prarūgęs šlapimas, todėl mano nosis nepaliaujamai raukėsi...