Ji nei kiek nebijojo, kad netekus darbo reikės ieškotis kito. Ji norėjo pajusti, ką reiškia būti laisva ir nepriklausomą. Saulei leidžiantis ji pajudėjo miesto gatvėmis link savo namų, kurie buvo "Burned Oak" gatvėje šalia jūros. Ji iš tikrųjų buvo užglaisčiusi mintį apie tai, kad turėjo romaną su savo bosu, dėl kurio ir paliko darbą.
Ji nenorėjo griauti jo santuokos ir jo vaikus palikti be tėvo, o žmoną sudaužyta širdimi. Nors pačios širdis buvo sutraiškyta ji tikėjo, kad šis pasiaukojimas yra to vertas. Jeigu Jasmine būtų žinojus, kad atsikraustymas į Meiną jei kels tiek skausmo ji būtų likusi pas savo tėvą ir gyvenusi iki tol kol sugalvos gyvenimo planą, tačiau radusi patrauklų darbo pasiūlymą ji visas santaupas sudėjo į gyvenamąją vietą ir išvažiavo ieškoti savo gyvenimo laimės. 'Naujos durys, juk visada atsiveria naujoje vietoje' ir jeigu tik tai būtų buvę tiesą.
Senoji „Ford fiesta" sustojo prie namų įvažiavimo ir ji pasiėmus savo daiktus pradingo savo šventovėje. Jos kaimynas Treman stovėjo prie savo gėlių ir lingavo galvą pamatęs ją su daiktais, jis buvo apie aštuoniasdešimt metų, pusiau kurčias, tačiau geros širdies. Treman'as žinojo viską apie Jasmine gyvenimą, ji nieko neslėpė, nes visas miestas žinojo, kad negalima juo tikėti, nes jis daug melavo. Ji niekada netikėjo tomis istorijomis, nes ką pasakodavo Treman'as dažniausiai būdavo jau girdėtas ir teisingas faktas.
- Tiek iš to naujo darbo.-pasakė ji ir padėjusi savo daiktus atsisėdo ant virtuvės grindų ir pažvelgė į viską ką matė jos akys. Ji nenorėjo keltis kažką daryti, nematė tikslo, todėl sėdėjo toliau. Mergina norėjo užmigti ir pamiršti viską kas ją siejo su Frederiku ir viską ką manė jos bendradarbiai. Dešimties žmonių žurnalo redakcija, kurią valdė šio miesto seniausia šeima, kuriai žurnalas ėjo iš kartos į kartą. Frederikas Lanzo buvo keturiasdešimtmetis vyras, kuris turėjo gražią žmoną ir tris vaikus. Jo namai buvo patys gražiausi apygardoje, o kotedžas prie jūros pats didžiausias, kurio niekada negalėjai nepastebėti. Jeigu ji būtų žinojus, koks jis yra iš tikrųjų ji niekada nebūtų sutikusi su juo ir apskritai vėlusis į kalbas, tačiau melas po melo ją suvystė ir ji pametė galvą dėl jo. Bet dabar kai viskas baigta ji galėjo atsipūsti ir žinoti, kad yra vėl laisva.
Pakilus mėnuliui jos virtuvę nušvietė mėnesiena, ir kai atsistojusi pasisuko į langą ji šyptelėjo sau ir pasiėmusi megztinį, kuris kabėjo ant kėdės, užsidėjo ir paliko savo namus. Pasukusi prie jūros ji atsisėdo ant suoliuko ir stebėjo vis nerimstančias bangas. Jasmine žinojo, kad jis – Frederikas pasirodys jos namuose ir bandys ją prikalbėti grįžti ir jis žadės, žadės, kad paliks savo šeimą, tačiau tas melas daugiau jos neprigaus ir ji tikrai nepaklius po jo traukiniu.
O jis važiavo, važiavo su mintimi, kad ją radęs atsiprašys ir išlies savo skausmą jos rankoms ir kūnui.
***
Tyla ir skausmas jo širdyje, bei ritmingi dūžiai siekė jo ramybės, tačiau jis vis negalėjo nurimti. Joelis iš namų išvažiavo, kai sužinojo, kad jo broliui pasidarė blogai. Pirma mintis, kuri jį aplankė jo brolis vėl tampo jam nervus, tačiau tai ne jis, kuris paskambino, o jo žmona. Pasak jos, Frederikui labai blogai. Jis tuo netikėjo, nes jo brolis, buvo stiprus, kaip lokys ir jį parklupdyti buvo labai sunku. Naktyje jis buvo atsargus ir drausmingas. Važiuodamas jis vis galvojo, kur jam reikės apsistoti. Frederikas ir Joelis nebuvo tie broliai, kurie sutarė geriausiai. Jis visada stengėsi prisivyti vyresnejį brolį, tačiau jam nepavykdavo. Jis neturėjo stiprių ir tamsių lyg anglis plaukų ar mėlynų akių, jis nemokėjo buriuoti ar žaisti beisbolo ar kito sporto, tėvas jam niekada nesuteikdavo pirmenybės, jis niekada nebuvo pirmasis mylimiausias sūnus, jis niekada ir nebus.
Joelis net nesusivokė, kad jo automobilio langus pradėjo skrosti lietus ir jis netrukus įvažiavęs į miestą sustojo prie kavinės ir įėjęs į ją žinojo, kad tai bus prieglobstis kol nustos lietus. Nuo vaikystės jis prisimeną šią vietą, kuri dirbdavo visą naktį ir tiekdavo prieglobstį įvairiems žmonėms. Atsisėdęs prie vieno iš staliukų jis išsitraukė patikrinti savo telefono, jame nebuvo jokio pranešimo, todėl padėjęs jį jis apsižvalgė ir susikaustė ties meniu. Išsirinkęs tik juodos kavos jis susakė padavėjai viską ką norėjo ir toliau tiesiog sėdėjo. Lietus regis, net negalvojo aprimti ir jam tai buvo į naudą, jis nenorėjo važiuoti pas savo brolį į namus, bus geriausia , jeigu jis jiems pasirodys tik ryte. Jis norėjo dar paturėti ramybės iki uragano. Sėdėdamas jis atkreipė dėmesį, kiek čia mažai žmonių, tačiau jo akis nušvietė mergina, o gal moteris įbėgusi į vidų, ji buvo permirkusi nuo lietaus, ji šypsojosi, ji buvo bėda, kurios jis dar nepažinojo ir net nenutuokė, kaip ji daug susijusi su jo pačio šeima.
Jei patiko lietus, kuris atsirasdavo iš giedro dangaus, ji būdavo užtikrinta, kad vėliau tikrai švies skaistus mėnulis. Kavinėje grojo seną „The Beatles“ daina, kurią ji žinojo gana gerai, šioje kavinėje ji praleido daug vakarų su Frederiku, tie visi slapti pasimatymai ir naktiniai pasivaikščiojimai. Viskas čia jei primins jį, viskas, kur pasisuks primins jo buvimą ir egzistavimą. Jei ji norėjo laisvės nuo jo, jei reikėjo išvažiuoti, bėgti tolyn, tačiau ji žinojo, kad negali to taip greitai padaryti. Metai mieste jei neatnešė pasakos, nes prima, jei reikėjo prisitaikyti, o vėliau užsitarnauti kitų žmonių pagarbą. Pradėjus sklisti kalboms, kad ji yra naujoji pono Lanzo meilužė, viską tik apsunkino, tačiau kol turėjo darbą ji atidavė visas savo jėgas, o dabar tiesiog nežinojo net ką daryti. Ji sėdėjo vidurį nakties kavinėje tolokai nuo savo namų, svajodama, kaip būtų gerą susitvarkyti savo kvailą gyvenimą.
Ji išties aistringai žvelgė gyvenimą kaip į komediją ir tragedija tuo pačiu metu. Ji bijojo, kad meilė Frederikui bus tokia iš, kurios ji negalės išlipti, ji bijojo, kad iš šios meilės neturi išsigelbėjimo. Jasmine mintys skraidė nuo vieno debesys prie kito, kai kavinės langus nušvietė policijos ir greitosios medicinos pagalbos automobilių šviesos, kurios lėkė milžinišku greičiu link savo tikslo. Visi esantys kavinėje susidomėję žiūrėjo kas vyksta, jiems buvo įdomu kas įvyko, tačiau tik ne Jasmine, ši žiūrėjo į savo kavos puodelį ir stengėsi negalvoti apie pastarųjų dienų įvykius.
Išties Jasmine gyvenimas galėtų pasikeisti per kelias sekundes, jeigu ji tik būtų naivi ir patikėtų pasakomis, tačiau jos tėvas taip nemokė. Ji turi būti stipri ir mokėti kovoti, kad ir su savą širdimi. Ji tik norėjo sužinoti, kad galbūt kas nors galėtų paskolinti jei žemėlapį į geresnį gyvenimą.
Nustojus lietui ji atsistojo ir net nepalietus savo kavos paliko kavinę, eidama gatvę ji pasisuko ir milisekundei jos žvilgsnis susitiko su jo žvilgsniu. Ir jos širdis pradėjo plazdėti stipriau, o nerimas kūne pradėjo tirpti, kaip medus arbatoje. Jo žvilgsnis sušvelnino regis visą jos gyvenimą, tačiau ji nesuvokė, kaip pasikeis jos gyvenimas per vyrą, kurio žvilgsnis sukaustė jos amą.
