Ji stovėjo toliau nuo visų žmonių ir stebėjo ceremonija. Ji negalėjo tiesiog ateiti ir būti prie visų, tai būtų negražu. Ji matė visus stovinčius žmones ir pastoriaus visus veiksmus. Frederiko karstas buvo lėtai nuleistas į žemę ir užglaistytas storu sluoksniu. Viskas vyko greit ir tvarkingai. Žmonės kurie ėjo pro ją pašnibždomis kalbėjosi, apie jos buvimą čia.
- Tikiuosi tu laiminga dabar.-Frederiko žmonos balsas pasiekė ją
- Aš labai atsiprašau. Apgailestauju.
- Iš kur tiek drąsos tavyje? Ką? - ją laikė vyras, ne vaikai, o vyras buvęs Frederiko kabinete. Ji galvojo kas jis yra, privatus apsauginis ar naujas vyras?
- Andželika eik, aš su ją susitvarkysiu. - pasakė jis
- Tik nepaslysk po jos kerėjimais. Su vedžios kaip Frederiką.-pasakė moteris ir su vaikų pagalba nuėjo tolyn. Jasmine pažvelgė į likusį stovėti vyrą ir pasijuto pažeidžiama labiau negu niekada.
- Taigi tu buvai mano brolio meilužė? - pasakė jis
- Lyg to nežinojai. - atsakė ji
- Tai kuo tu jį sužavėjai? Šantažu? Ar kuo?
- Manau, tau laikas eiti. - atsakė ji
- Tau kažką jis sakė?
- Apie ką?
- Kaip jaučiuosi ir panašiai?
- Jis niekada nesiskundė. Jis džiaugėsi, kad jam viskas gerai. Niekada nekalbėjo, kad jam kažkas negerai. - atsakė ji ir pažvelgė į pasimetusį vyriškį. Ji vis dar nežinojo kas jis toks ir kodėl jam rūpėjo taip Frederiko reikalai. Sūnui jis būtų per senas, į giminaitį taip pat nebuvo panašus.
- Manau dar susitiksim. - pasakė jis ir apsisukęs dingo palikęs kapinėse ją vieną.
Atsisėdęs į automobilį Joelis pažvelgė dar kartą į moterį, kuri vis dar stovėjo toje pačioje vietoje. Ji virpėjo, buvo galima matyti tai aiškiai. Joelis pats nesuvokė ką daro, bet rado save veiksmo apsuptyje, kai jis sugebėjo sugauti ją krentančia ant žemės. Ji pažvelgė į jį ir užsimerkusi nusuko savo veidą.
- Tu degi. - pasakė jis ir bandė ją pastatyti ant kojų.
- Leisk man eiti. - atsakė ji, kai pagaliau stovėjo - Tu nesugebi stovėti ir nori eiti?
- Geriau eisiu, negu būsiu šalia tavęs. - pasakė ji ir Joelis susiraukė
- Dabar matau, kodėl Frederikas atkreipė dėmesį į tave.
- Ačiū, bet man to nereikia. Nereikia priminti, kažko.
- Leisk tave parvežti.- Joelis norėjo pamatyt, kur ji gyvena, norėjo praleisti daugiau laiko su šia moterimi, kuri taip stipriai jį traukė.
- Ne, aš pareisiu. - Ji lėtai pradėjo eiti, bet iškart įsirėmė į antkapį.
- Esi įsitikinus? - Jasmine pradėjo savęs nekęsti, tą pačią minutę, kai pajautė jį vėl šalia savęs, jis lėtai apglėbė ją per liemenį ir pradėjo vesti link automobilio. Ji nenorėjo sėsti ir būti šalia šio žmogaus, tačiau nebuvo kito tvirto pasirinkimo. Ji ignoravo savo temperatūra ryte ir atėjo atsisveikinti su vyru, kurį tikrai mylėjo, o dabar ji sėdėjo jo brolio automobilį, kuris turbūt taip pačiai nekenčia savęs, kad turi pasirūpinti savo brolio meiluže. Iš tikrųjų Jasmine matė tą ką norėjo matyti, ji nematė to, kad jis mėgavosi tuo, kad gali būti šalia jos. Ji nematė, kad jis nejaučia jokio pykčio arba bent jau to niekam tikrai neparodė. Jasmine pati nesuprato, kad nori būti šalia jo.
Jasmine sukaustė savo žvilgsnį ties keliu ir ignoravo žmogų sėdintį šalia jos. Atvirkščiai nei ji, jis negalėjo nuleisti nuo jos akių.
- Mano brolis, koks jis buvo tau?
- Sakiau, kad galiu pareiti.
- Gerai. Tu nenori kalbėtis aš suprantu.
Tai buvo tiesa, Jasmine tikrai nenorėjo jam atsiverti apie savo santykius su jo broliu, kad ir kokie jie buvo. Ji norėjo pabėgti nuo šio vyro ir pasislėpti, nes staiga prie jo ji pasijuto pažeidžiama, o kartoti klaidų ji tikrai nenorėjo.
- Tu gali paleisti mane šioje gatvėje ir pats važiuoti savo reikalais. - pasakė Jasmine ir jis pristabdęs šalikelėje pažvelgė į ją.
- Esi įsitikinus?
- Labiau negu niekada. - pasakė ji ir atidariusi dureles išlipo.
Patraukusi sava gatvę Jasmine nesižvalgė ar jis nuvažiavo ar ne, tačiau ėjo toliau. Tačiau tai buvo jos viena pagrindinių klaidų, minučių bėgyje ji gulėjo ant šaligatvio nuo smūgio. Ji nematė nieko, ji tik gulėjo ir svarstė ar toks gyvenimas dabar jos laukia.
Jos kūną apglėbė šiluma ir stiprios rankos.
- Tave tikrai kažkas bandė užpulti. - balsas ją šiek tiek erzino, bet ji neturėjo jėgų aiškintis tik ne šią minutę.
Joelis laisvai paguldė ją ant sofos ir pasiėmė telefoną.
- Tau reikia gydytojo apžiūros. - pasakė jis ir Jasmine atsisėdo.
- Nereikia, tau reiktų išeiti.
- Kodėl tu taip nenori pagalbos?
- Kodėl aš nenoriu pagalbos? Nes tu esi Lanzo. Man užteko tavo brolio, ir tavo šeimos. Dabar dar ir tu sugalvojai man gyvenimą sugriauti, ar kas?
- Tu pati sau sugrioviai gyvenimą susidėjus su mano broliu.
- Matau, kad jūs tikrai panašus. Niekada nepripažinsit savo kaltės.
- Nelygink manęs su Frederiku.
- Žinoma. - Jasmine lėtai atsistojo nuo sofos ir nuėjusi prie kriauklės pasiėmė stiklinę ir pripildė ją.
- Žinai, kas galėjo tave užpulti?
- Manau, mes abu puikiai žinome, kas tai galėjo būti.
- Manai, kad tai galėjo būti Andželika?
- Taip, ji manęs nekenčia. - pasakė ji ir paėjus į šalį atsirėmė į sieną.
- Tau tikrai viskas gerai?
- Aš tik dabar supratau, kad tiksliai nežinau kas tu esi.
- Mano vardas Joelis. Joelis Lanzo.
Jasmine galėjo matyti save, šalia savo vyro, galėjo matyti save su juo bendraujant, bet jo pavardė neleido jei paslysti.
Joelis stovejo vidurį jos namų ir dairėsi. Jo galvoje sukosi įvairios mintys ir jausmai. Jis stebėjo ją, o ši sėdėjo ant kėdės ir šaltu veidu žiūrėjo į vieną tašką.
- Ar tu jautiesi gerai? Manau, kad tai reiktų pranešti policijai.
- Policijai? Bus tikrai nuostabu, kai visi pamatys, tave čia. Nespėjo vienas atšalti ji nori kito.
- Aš čia esu, kad įsitikinčiau, kad tau viskas gerai.
- Patikėk, man viskas gerai ir tau reiktų išeiti iš čia.
- Gerai. - Joelis pažvelgęs į ją pasuko link durų, jo mintys jam prieštaravo, bet kūnas neleido sustoti. Jis paliko ją vienui vieną, vis dar nežinodamas kuo ji vardu. Teks pačiam išsiaiškinti.
Pasiekęs žurnalo redakcija jis užėjo į savo brolio kabinetą ir ištraukė dirbančių asmenų bylas, perskaitęs kelias jis rado ko norėjo.
- Jasmine Holland. 29 metų mergina atvykusi prieš metus, prieš tai gyveno kažkokioje saloje su savo tėvu. - jis tyliai skaitė informacija ir bandė įsiminti kas joje parašyta.. Redakcija buvo tuščia, niekas nedirbo, nes visiems buvo duotas laisvadienis dėl Frederiko laidotuvių. Joelis atsisėdo j brolio kėdę ir tieisog rankose laikė jos byla. "Ji priešė". Pagalvojo jis, bet kartu nenorėjo tikėti tuo ką jis galvojo. Jis nenorėjo tikėti žodžiai žmonių, kurie piktai apie ją kalbėjo.
Jasmine pasijautė vieniša ir niekam nereikalinga, kai Joelis paliko jos namus. Ji ilgą laiką nejautė vienumos. Namuose vis dažniau atsirasdavo Frederikas.
Frederikas buvo vyras, dėl kurio atrodo galėjai nugriauti kalnus ir nuversti imperijas. Ir jam pačiam nieko nereikėjo daryti. Jis mokėjo vienu žingsniu suvilioti ir moteris jam puldavo po kojomis.
Piršto spragtelėjimu jis turėjo viską. Ji galvojo, ar jo brolis irgi toks pats. Ar ir jis gali panorėjęs turėti visas moteris ar jis kitoks.
Jasmine atsisėdusi virtuvėje galėjo girdėti paukščių balsus ir vėjo kuždesį. Persirengusi į paprastesnius rūbus ji nuėjo į sodą, kurį sugebėjo sukurti per metus ir pradėjo jį tvarkyti. Jei reikėjo išjungti savo mintis apie visus žmones, kurie susija su Lanzo šeima.
Joelis žinojo, kad daro klaida kai iš redakcijos pasuko važiuoti atgal į Jasmine namus, tačiau jis jautė, kad turėtų ten būti. Būti kartu su ją ir apsaugoti nuo viso pasaulio jos trapią sielą.
Ji buvo pasislėpusi tarp pentinių ir bijūnų bei rovė ten esančias žoles, o Joelis stovejo prie vartelių ir ją stebėjo. Ji nesivargino pakelti galvos, ji pyko ir norėjo tą pyktį išlieti. Jis šyptelėjo, jam patiko, kad ji buvo lyg gamtos jėga, kurios negalėjai suprasti.
suprasti.
Varteliams sucypus išsigandusios jos akys sutiko jo akis, jis tik šyptelėjo ir įėjo į ganėtinai mažą sodo plotą.
- Ką pamiršai? - pasakė ji ir atsistojo. Nuo jos nukrito žemės, o pati atrodė kaip mažas sodo nykštukas su šortais senais marškiniais ir raudonomis pirštinėmis.
- Norėjau pasikalbėti.
- Manau, kad viską prieš tai pasakiau.
- Norėčiau , kad papsakotum apie save ir darbą redakcijoje.-pasakė Joelis, o Jasmine dvejodama linktelėjo. Atstumas tarp jų buvo lyg magnetinis laukas, traukiantis objektus, o patys objektai patys nežino, kad yra traukiami.
