Beveik vidurdienis. Tokiu metu žiemą norisi nors minutei iškišti nosį laukan ir sustabdyti besileidžiančią saulę, nes po to lauks ilga ir slegianti tamsa. Tad nušviestame akinamai balto sniego ir šviesos spindulių, kurie veržėsi pro purvinus bendrabučio laiptinės langus, koridoriuje neramiai lūkuriavo Jekaterina. Įsisukusi į smėlio spalvos dirbtinio kailio kailinius, atmetė savo ilgus tamsius plaukus šalin ir užsirūkė dar vakar nuo tėvo nušvilpta cigaretę. Šviesūs dūmai, kurie buvo kur kas šviesesni nei merginos mintys, pasklido it slibinai po laiptinę. Jie pynėsi visur — tarp turėklų, stačių, nelygių laiptų, prie seniai dažytų sienų, stiklainio su nuorūkomis, kuri kaimynė pasipiktinusi nuolat išmesdavo, tačiau vyras iš gretimo buto atnešdavo vis naujesnį ir didesnį. Deja, mergina išėjo iš buto ne tam, kad pasigrožėtų žiemos peizažu ar dar labiau patenkintų naujai įgytą priklausomybę. Iš tiesų ją jau seniai kamavo įspūdis, kad priėjo akligatvį. Mąslus, mėlynų akių žvilgsnis, paryškintas turkio atspalvio akių pieštuku, tai puikiai bylojo. Nereikėjo būti psichologu ar kitu specialistu, kad galėtum tai išskaityti. Tačiau to nematė artimieji arba apsimetė nematąs. Gaila, bet taip būna dažnai...
Jekaterina numeta nuorūką į eilinį kaimyno pastatytą stiklainį laiptinėje. Jau bandė kilti laiptais aukštyn į mažytį butą, iš kurio vis stengiasi pabėgti, tačiau jos vidinis balsas ją sustabdė. Akies krašteliu mergina pastebi į kiemą atvažiavusį pažįstamą automobilį. Suskamba telefonas, mobilaus ekrane dega Makso numeris.
— Po perkūnais! — Merginos spėjimas pasitvirtina. — Dar jo čia betrūko, — piktai taria ir bando sugalvoti planą, kaip greičiau ištrūkti iš bendrabučio nepastebėtai.
Penktas aukštas, tiesa pasakius, ne tokia ir paguoda, kai tenka veikti greitai ir skubotai. O dar blogiau, kai neturi su savimi jokių daiktų išskyrus mobilųjį ir į butą grįžti negali — tėvai įkalbinės pasilikti. Iš apačios pasigirsta žingsniai. Ne, tik ne tai. Gerai, kad nors telefonas nustojo skambėjęs. Antraip jis tikrai supras, jog ji čia. Jekaterina paskubomis įeina į bendrą virtuvę, esančią rakinamų koridorių gale. Palauks kol kas čia. Išgirsta kaip kažkas atrakina koridoriaus duris.
,,Na, ne, to jau per daug — pagalvoja mergina, sužinojusi, kad dabar Maksas turi net raktus nuo jų namų. Kurgi toks svečias...''
Vos vaikinui įėjus pasigirsta šūkaliojimai:
— O! Mielasis, kaip tave malonu matyti. Ar Jekaterinos pakeliui nesutikai? Ji turėtų būti kažkur netoliese, sakė, kad išėjo pakvėpuoti grynu oru.
— Keista. Neatsiliepia į mano skambučius, — vaikinas taria tai tokiu balsu lyg tikrai apgailestautų.
Mergina, stovėdama prie senų viryklių, net suprunkščia iš juoko. Taip, jis tikrai beviltiškas aktorius. Palaukus, kol viskas nurims, ji išsinešdina lauk ir kieme vos neatsitrenkia į nelygiai pastatytą Makso pavėžėjo automobilį. Dairydamasi aplink nuskuba stotelės link ir įsėda į pirmą pasitaikiusį autobusą. Laimei tai būtent tas, kuris važiuoja į Stotį. Jekaterina atsipučia, atsisėdusi į keleivio sėdynę išjungia telefoną. ,,Tebūnie mano, ką nori, — taria sau mintyse, žiūrėdama į išbalusį savo atvaizdą." Jai viskas buvo per greitai, suaugusiųjų gyvenimas viliojo, bet tuo pačiu ir gąsdino. Tokia jauna ir daili paukštė išskrido į nežinomas platybes. Vienu metu džiaugėsi baigta mokykla, naujomis galimybėmis, bet kartu tai ir stingdė ją iš vidaus lygiai taip, kaip ledas stingdo gamtą. Be viso to atsirasdavo ir vadinamųjų ,,patarėjų'', kurie manė žinantys, kaip gyventi ,,reikia'' ir kaip ne. O Jekaterina, matyt, dar nelabai subrendusi ir pasimetusi savyje ilgai vadovavosi tuo, ką sakydavo kiti.
Nusiminusi, smulkaus sudėjimo, prakaulių bruožų mergina išlipa šalia geležinkelio stoties. Ryžtingai, lyg ilgą laiką čia gyvenusį, prasibrauna pro minia ir nusileidžia žemyn V. Šopeno gatve. Iš tolo mato baro, o tiksliau neaiškios skylės, kurioje dirba padavėja, degantį užrašą, bet net nesusigundo ten užeiti. Džiugu, kad nors padoriai moka. Jekaterina mano užtiksianti savo bendradarbę namie, puikiai žinojo, kur ji gyveno. Kita vertus, tai buvo paskutinė jos viltis surasti žmogų, kuris ją suprastų. Nerangiai atidariusi medines, nekoduotas duris, prie kurių dažnai sėdėdavo koks asocialus asmuo, ji patenka į grafičiais išdažytą senovinę laiptinę. Šiurpoka vieta, kai pagalvoji. Kiek užlipusi laiptais aukštyn ji atsiduria prie draugės komunalinio buto durų. Pabeldusi kelis kartus kumščiu, nes skambutis seniai neveikia, Jekaterina stypso prie durų.
— O! Sveika, kaip netikėta! Kokie vėjai čia tave atnešė? — pasigirsta švelnus merginos balsas kitoje durų pusėje. — Na, tai įeik.
— Ačiū, — išlemena Jekaterina. — Aš neilgam.
Netikėtai pro merginas prasibrauna plikas, augalotas vyriškis, vilkintis baltais marškinėliais ant petnešų, kuriuos kai kur dar vadina ,,alkoholikėmis".
— Naujas kaimynas? — susidomėjusi paklausia Jekaterina.
— Na, ne...tiksliau nelabai. Kol kas kaip ir, — išmušta iš vėžių, visa pasimetusi sako Marina ir pasitaiso savo peroksidu nubalintus plaukus.
Jekaterinos veide išdygsta šelmiška šypsenėlė. Ji nesistebėjo, kad tai galimai eilinis jos draugės gerbėjas, nes kas jau kas, bet Marina turėjo kuo pakerėti vyrus, nors ir buvo neurotiško būdo. Tai buvo galimai stereotipiškas ir nuvalkiotas moteriškumo įsikūnijimas, bet vis vien jis žavėjo.
— Neprivalai prieš mane teisintis. — Jekaterina pakabino savo dirbtinio kailio paltą ir uždėjo delną draugei ant peties. — Geriau eime į kambarį.
Kai merginos susėdo viena priešais kitą kurį laiką stojo nemaloni tyla, bet galiausiai Jekaterina prabilo pirma:
— Šiandien buvo atvažiavęs Maksas, o aš kaip kokia mažvaikė pabėgau. Turbūt sulauksiu pamokslų iš tėvų, kai grįšiu. Bet man tai jau įgriso, tarsi gyvenčiau ne savo gyvenimą.
Marina patrynė delnus į džinsus ir nervingai, žiūrėdama savo vilkiškomis akimis, tarė:
— Na, tu jau ne vaikas, turi teisę pati spręsti. Niekas tau nepasakys, kaip gyventi tau pridera, nes niekas nejaučia, kas dedasi tavo viduje. Suprantu, kad nenori nuvilti tėvų, bet tai ne jų gyvenimas. Turėtum su jais pasikalbėti.
Jekaterina atsiduso ir delne suspaudė pledą, kuris buvo tvarkingai užklotas ant sofos. Jos galvoje kirbėjo šimtai įvairių minčių. Ateina laikas, kai tenka pasipriešinti sau pačios prigimčiai ir atsispirti norui remtis kitų sprendimais.
— Suprantu, jog jis gero tėvo draugo sūnus, tai būtų puiki proga pagerinti mūsų finansinę būklę, bet aš žinau, jog jis nėra tas, kuriuo nori atrodyti...
Marina pritariamai linktelėjo. Šis jos gestas vargu ar rodė pritarimą, ji tiesiog nebuvo ta, kuri be reikalo aušina burną. Ji mokėjo patylėti ir toji tyla kažkuo dažnai būdavo maloni Jekaterinai. Po kurio laiko ji atsistojo, padėkojo draugei ir paliko jos butą. Jautė, kad turi apsispręsti vienumoje. Išėjusi laukan apglėbė save rankomis, saugodamasi nuo šalto vėjo. Po to mąsliai nutipeno Kauno gatvės link.
Kaip gaila, kad dažnai mes pernelyg vėlai suprantame, jog tiesą kuriame patys ir ji pas visus skirtinga. Ir visai nesvarbu, kokia būtų situacija — turime išmokyti gyventi savo gyvenimą.
