Šalti čeburekai, karštas alus

3 (Ledų, bet ne pigių)

Niekada nemėgau degalinių. Galbūt dėl to fakto, kad vis dar nemoku užsipilt kuro, o gal dėl to, kad kurą pila mano babytė. Visada liudna, kai tu stovi su mociute prie kasos, o į tave vėpso operatorė kaip į ateivį. Lyg kokią nuodėmę padariau. Svarbiausia, niekas niekada durų nepalaiko, kai išeidinėji.
-Žinok, kai važiuosim namo, turėsim užsukt vėl, balioną dujų pasiimt,- pasakė močiutė, taip tarp kitko.
Palinksėjau galva, nes kaip ir nebuvo didelio pasirinkimo. Vis kokia pramoga. Pardavinėt suvenyrus prie jūros nėra labai didelis vasaros nuotykis, bet draugam mokykloj galima papasakot.
-Bet tu vis lakstai ir lakstai,- močiutė vėl pradėjo skųstis tuo, kad važiuoju maksimaliu leistinu greičiu.
-Nu bet tai žinokit...- pradėjau, bet galimybės mintį pabaigt taip ir negavau.
-Šiandien paėmiau tau rankšluostį, galėsi nueit pasimaudyt, Zosė sakė vanduo šiltas,- pradėjo pasakot, aš žiojausi sakyt, kad mes gi ir namie vonią turim, bet susiturėjau.
Tiesiog palinksėjau galvą. Ką čia daugiau pasakysi- jeigu nuvažiuoji pajūrin, tai ir privalai eit į sūrymą pamirkt. Vėl tysėm tašes. Šitą rozą iš geros dūšios paėmiau 5 tašes, kad nereiktų vėl pro krūmus šokinėt ir ratais kvadratais lakstyt. Neduok dieve vėl kokį magnetuką suluošinsiu. Daėjom savo namelį. Šitą kartą man tiesiog pastūmė taburetę į kampą ir davė suprast, kad turiu sėdėt kaip agurkas marinate. Prisėdau. Iš po prekystalio su niekučiais išsitraukiau "Mergaitės" žurnaliuką. Pavarčiau. Radau kažkokį pusiau išspręstą kryžiažodį. Negalima palikt pusiau išspręsto kryžiažodžio. Gaila, tik kad tušinuko neturėjau. Varčiau toliau. Net nepastebėjau, kad močiutės nėra, bet tikrai pastebėjau, kai ji grįžo.
-Ale aš matau tau čia kaip ir nelabai įdomu,- pasakė liūdną dalyką gana linksmai.
-Ne ne, baikit, smagu čia visai pas jus,- pradėjau meluot.
Kas galėtų atsispirti galimybei 12 valandų sėdėt ant kietos sovietmetį menančios taburetės ir spręst kryžiažodžius, nu bet tik teoriškai. Pažiūrėjau į bobytę prieš save, tada pažiūrėjau atgal į savo žurnaliuką. Tyloj sėdėjom nelabai ilgai:
-Nu tai aš va pas kaimynką, pas Zoselę buvau nubėgus, ta sako ko čia tą mergaitę vieną laikai. Tai va išsikalbėjom, kad pas ją anūkas atvažiavęs, tai abi pamislijom, gal jūs kur kartu nueikit, liūdna nebus,- greit išbėrė, kaip karolius gintarinius.
-Oj bet tai, kad...- pradėjau sakyt, bet kalbu taip pačiai, kaip ir važiuoju.
-Nu tai aš ir sakau, visai viena čia sėdi, draugų čia neturi, tai va nors su tuo berniuku susidraugausi,- pabaigė malonia gaida.
Gal ji ir toliau būtų planavus, bet atėjo kažkokia teta, tokia ryškiai hipsterė, nu bet metuose. Žaviuosi, kaip žmonės šituose kioskuose moka dantis užkalbinėt. Teta manęs net nepastebėjo, bet man sujudėjus kiek krūptelėjo. Visada geras ženklas, kai žmonės tave pamatę krūptelna. Apžiūrėjau kioskelį ir nusprendžiau, kad čia visai užuolaidų reiktų, gal tą bambukinę.
Kol galvojau apie tą užuolaidėlę, tik po gerų 5min atsipeikėjau, kad babytės vėl nėra. Atsidusau. Kai atsidusau, pamačiau, kad ji jau čia ir atsivedė kažkokį berniuką su plaukais ilgesniais už mano. Pažiūrejau į jį. Nenustebau, kai ir jis krūptelėjo.
-Nu tai va susipažinsit, nueikit dabar va ledų nusipirkit,- man už rankos sugriebė ir šį kartą krūptelėjau aš.
Norėjau žiotis ir sakyt, kad man ir ta taburetė pakrypus visai gerai kompaniją palaiko, bet kai atsipeikėjau, jau stovėjau laukia šalia berniuko. Pasisukai, misliju gal jau bėgt, bet jaučiau į nugarą įremtą peilį. Daug proto nereikia, kad suprastum, kad dar nenoriu į grabą lipti. Atsisukau į berniuką- irgi akivaizdžiai nori bėgti. Nesuprantu, ko jis tada čia stovi ir laukia, babytė gi čia ne jo, o mano.
-Palaukit dar nepabekit,-pradėjo rėkt močiutė dviem stovintiem vaikam,- aš jum pinigų duosiu, ledų nusipirksit, šilta gi,- pasikuitė gale ir atnešė 20€. Aš nežinau kokių čia dabar ledų pirkt, kad grąžos nebūtų daug centukais.
-Tai bet nereikia,- pradėjo berniukas, bet greitai nuvo nutrauktas močiutės.
-Nieko, nieko eikit,- ir abu nustūmė toliau.
Ėjom lėtai ir nejaukiai. Turbūt ir buvo nejauku, nes ėjom taip lėtai. Arba atvirkščiai. Berniukas kostelėjo.
-Tai aš Ąžuolas,- pasakė ir ranką ištiesė.
Mes kaip ir ne verslo susitikime. Linktelėjau kaip bažnyčioj per mišias. Berniukas kostelėjo vėl.
-O tu?
Lyg ir sarmata sakyt, kad mano vardas irgi kaip medžio. Patylėjau, bet paspartinau žingsnį. Gal visai pavėgt pavyks, tiek nuo bernioko, tiek nuo atsakomybės. Tas tik krenkštelėjo dar kartą ir išsproginęs akis įsivėpsojo savo žaliom lėkštėm.
-Liepa,- atsidusau, su kančia, kurią ir kurčias išgirsti galėjo.
Berniukas irgi tik linkelėjo. Priėjom kažkokį kioskelį kur ledus pardavinėjo toks bernas nu kur matosi, kad tikrai antrus metus toj pačioj klasėj likęs. Nusipirkom tų ledų. Gražis gavom 18€ po eurą. Piktai pašnairavau į pacaną. Tas rik nusiviepė. Nu faina. Pažiūrėjau į berniuką biškį atidžiau.
-Ar tau mama irgi pynė kasytes?- paklausiau ir supratau, kad paklausiau garsiai. Susisarmatinau.
-Ne, aš pats pyniausi,- pasakė lyg pieno butelį iš lentynos butų pasiėmęs ir mirktelėjo, nu bet abiem akim,- tai varom čeburekų ar alaus?

O žiūrėkit, ji ir šitą prisiminė, kad rašo. Mea culpa, pripažystu. Realiai sarmata, nemeluosiu, niekam negalėčiau po tiek laiko ramia sąžine į akis pažiūrėt. Prižadu, sukalbėsiu tris sveika marija ir tikrai pasitaisysiu.