Kavos pupelės

Pirmas skyrius

Šiandien buvo ta diena, kai atvyksta jo tėvai. Loreno Abelo. Ši diena jam buvo siaubingai svarbi, nes galės įrodyti, kad gali puikiai išgyventi ir be jų pagalbos. Žinoma, tai bus tik apgaulė, kadangi jo alga prasta, mokslai irgi kažkaip nelabai einasi, o ką jau kalbėti apie romantiškus santykius, tokių išvis nėra. Tad sutvarkęs visą butą (užkišęs niekur netelpančius daiktus po lova, drabužius netelpančius į spintą sugrudęs kažin kaip į ją ir pagaliau nuvalęs šimtametes dulkes nuo baldų) pradėjo ruošti pietus. Gaminti pats nelabai mokėjo ką, tėvai tai žinojo, tad nieko įdomaus ir nedarė, paprasčiausią sriubą kurią net mažiausias vaikas moka pasigaminti. Smulkindamas ingredientus, vaikinas laikė vienoje rankoje telefoną, o kitoje peilį, kuriuo ir darbavosi. Telefonu jis kalbėjosi su mama, kuri vis klausinėjo daugybės dalykų (įdomu ką ji kalbės kai atvažiuos?), o jis tik linkčiojo ir sutiko su viskuo ką ši sakydavo.  

-          Auč! – įsipjovė jis į pirštą.

-          Kas nutiko? – neramus balsas pasigirdo kitame linijos gale.

-          Nieko, nieko, viskas gerai, - nuramino mamą, ignoruodamas lašanti kraują iš piršto ir toliau tęsdamas smulkinimą.

Paskutinę daržovė jis supjaustęs sumetė į katilą viską ką tenai buvo susmulkinęs, vis dar kalbėdamas telefonu. Tačiau pagaliau pokalbis baigėsi, kadangi pasirodo jie jau nelabai toli jo buto. Kelios minutės belikusios, tad abu tėvai norės kavos kai šie atvažiuos, juk keliavo visą naktį! Šitą prašymą jų sūnus netrukus ėmė pildyti, gal net kiek per anksti. Pradėjo krauti kavos pupeles į puodelius, kai tik pasigirdo skambutis į duris. Lorenas greitai supylė pupeles į puodelius ir nuskubėjo atidaryti durų.

Tuo tarpu viename iš puodelių, kuriame kavos pupelių buvo per daug, išdygo mažos, rudo triušiuko ausytės, netrukus ir pats triušiukas išniro iš pupelių. Pauodė orą. Ištempė ausis, bandydamas ką nors išgirsti.

-          Mama, juk galėjai pasakyti, kad esate jau prie pat buto...... – nutęsė, kabindamas.

-          Aš juk pasakiau, kad prie pat, o be to, nejaugi nesidžiaugi mumis matydamas? – nusišypsojo.

-          Nesvarbu, - atsiduso, šyptelėdamas. Vis dėl to buvo pasiilgęs savo tėvų. – Beje kur tėtis? – paklausė, kadangi jo nebuvo niekur matyti.

-          Jis padeda tavo penktos kartos pusbroliui atsinešti daiktus iš mašinos, - pasikabindama paltą atsakė.

Lorenas išrietė antakį. Jam apie tai mama nieko nesakė, o juk kalbėjo kone visą valandą. O dar paruošė tik du puodelius kavos... Ir nežinojo ar užteks lėkščių viskam.

-          Pusbrolis kavą geria juk? – paklausė, vis dėl to apie tą savo penktos kartos pusbrolį nelabai daug ką žinojo, tik kad toks egzistuoja.

-          Baltą, - tarstelėjo.

-          Okay, tai einu paruošiu, o kai visi ateis... Jauskitės kaip namie! – greitai išbėrė nueidamas į virtuvę.

Ką ten rado... Jo visai nenudžiugino, net išgąsdino. Triušis, puodelio dydžio, viename iš jų, maudėsi kone kavos pupelių vonioje. Sumirksėjo akimis. Tai turbūt jam vaidenasi, bet priėjęs arčiau įsitikino, kad ne.

Pats triušis buvo pradžiugintas tokio pasirodymo. Girdėjo tą pokalbį, tad galėjo nuspręsti, kad atsirado būtent kažkokio tai jauno vaikino puodelyje, bet kas jau kas, tačiau nemanė, kad būtent to kurio jam ir reikėjo. Tas šviesiaplaukis juk buvo tas kuris surinks visą penketą! (Na tai gali būti bet koks šios žemės šviesiaplaukis, tačiau pats triušis nežinojo kur jis bus nukeltas)

-          Klausyk, klausyk, KLAUSYK, išrinkatsai, - sucypė rudasis triušiukas. – Aš esu triusansas, iš aštuntosios truskancų galakti....