Internatas - Elitinė mokykla kurioje egzistuoja kitokios taisyklės. Šeši išrinkti mokiniai priklausantys klasei A. Talentingi, protingi ir už viską atsakingi. Ema Mongomer, aikštinga blondinė. Viola Heil, - švelni bei jautri mergina. Karolina Saliva...
Jau tris valandas sėdėjau ant nepatogios kėdės ir kramčiau savo apatinę lūpą. Mama vos galėjo tvardytis, ir kai pasirodė policijos pareigūnas ji atsistojo ir kaip įmanoma mieliau nusišypsojo. Akimirką pažvelgusi į mane ji primerkė akis tarsi nebyliai sakytų, jeigu pajudėsiu iš savo vietos man blogai baigsis. Tačiau vargu ar galėtų būti blogiau.
Vos prieš kelias valandas sudaužiau Kristobelio automobilį. Tiksliau jis buvo mano, tik mano buvęs dabar vaikinas visada juo važinėdavosi. Buvau visiška kvailė, tikėjau juo kai visi badė pirštais ir liepė atsimerkti. Jis visus metus mane apgaudinėjo su vaikystės drauge Nija, o kai tiesiai paklausiau abu neigė. Kartais pavydi mergina apie išdavystę surenka greičiau informacija nei koks nors valstybės agentas. Netrūko nė kelių dienų kai turėjau visus įrodymus dėl vaikino išdavystės. Todėl įsiutusi nuvažiavau į jo butą, apverčiau jį aukštyn kojoms ir sudaužiau savo automobilį dėl ko jis pasiuto labiausiai. Jam nerūpėjo pasiteisinti, jis aiškiai parodė, kad automobilis jam buvo kur kas brangesnis nei aš.
- Karolina! – išgirdau vaikino balsą ir pasisukau į jį. Du pareigūnai tempė jį surakinę antrankiais nes jis priešinosi ir tikriausiai būtų man užvožęs per veidą. – Kale tu, atsiimsi už tai ką padarei, girdi?!
- Ir ką aš padariau? – kilstelėjau antakius ir nuvėriau šviesiaplaukį pilkomis akimis ir iki smakro suveltais plaukais. Dabar žvelgiant į jį jaučiau tik pasišlykštėjimą. Prakeiktas niekšas. – Atleisk dėl buto, sugadinau tik tai ką pati nupirkau! Ir automobilis niekada nepriklausė tau!
- Šliundra, tu dar atsiimsi, girdi? Nemanyk, kad išsisuksi! Tu nė neįsivaizduoji...
- Gana, jaunuoli, verčiau apgalvok savo sakomus žodžius, nes už grasinimus gali tekti atsakyti, - parbilo jį tempiantis pareigūnas ir aš išvydusi mamą akimirksniu atsistojau.
Ji dar kartą padėkojus pareigūnams pastvėrė mano ranką ir stipriai suspaudusi išsitempė iš nuovados. Visą šį laiką ji buvo per daug rami, bet žinojau, jog vos tik atsidursiu automobilyje manęs grės siaubingi nemalonumai. Giliai įkvėpiau ir prieš įsėdant pažvelgiau į niūrų motinos veidą. Jos tamsūs plaukai buvo tvarkingai susegti, rudas akis slėpė tamsūs akiniai nuo saulės, o lūpos stipriai suspaustos į ploną liniją.
Jai įsėdus į mašiną sukandau dantis. Nujaučiau patį blogiausia scenarijų ir net neklausiusi žinojau atsakymus į savo klausimus. Jau galėjau atsisveikinti su Italija ir ten pabaigti paskutinius metus. Mano teta Olivija tikriausiai labai nusimins sužinojusi, kad neatvyksiu, o tėvas tikriausiai gaus infarktą. Bet ne tai buvo blogiausia. Man teks dar vienus metus praleisti internate, o po jo studijuoti privačiame universitete kuris bus pastatytas iki kitų metų ir į kurį pateks tik tie kas turės talentų bei mokysis geriausiais pažymiais.
- Mama, - nurijau nemalonų gumulą ir atsargiai pažvelgiau į motiną kuri stipriai spaudė vairą.
- Nesiteisink, tą galėsi padaryti savo tėvui rytoj internate.
- Tai jau nuspręsta? – sumirksėjau pajutusi kartėlį.
- O ko tu tikiesi, Karolina? – mama piktai dėbtelėjo į mane ir nusiėmė akinius. – Tavo laimei, kad daiktai ir automobilis priklausė tau, bet tai nereiškia, kad gali tai sugadinti! Kas tau pasidarė?
- Jis mane apgaudinėjo!
- Tai reikėjo išsiskirti, seniai tau sakiau, kad tas vaikinas gyva bėda, kodėl tiesiog neklausei? Leonardas vienintelis tau tinkamas vyras.
- Dieve nepradėk, - supykusi išsitraukiau ausines. – Aš ir Leo tik draugai, gerai? Visada buvome, visada ir būsime!
- Karolina!
Nebesiklausiau jos, įsidėjau ausinukus ir paleidau visu garsumu muziką. Man nerūpėjo ko nori mano mama, ne jai reikės gyventi mano gyvenimą, ne jai reikės bandyti būti laimingai, o man. Taip, mudu ir Leo pažystami nuo mažens, bet mudu niekada nebūsime daugiau nei nori to mūsų tėvai.
Ne nauja istorija, bet nutiko taip, kad nebeturiu šios istorijos dalių todėl tenka rašyti iš naujo arba visai užmiršti šią istoriją. Ilgai dvejojau, bet nesugebėjau jos išmesti iš savo galvos todėl bus kaip bus, bet aš ją parašysiu ir užbaigsiu! ❤
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
