Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

4. Ema

Ir štai po gerų penkių valandų kelio mes pagaliau atvažiavome į naują mano pragaro vietą iš kurios ketinu greitai ištrūkti. Visgi, esu blogesnė už velnia, todėl direktorius su visais tarybos nariais trokš manęs atsikratyti dėl to buvau visiškai tikra.

Išsitraukusi ausines iš ausų nužvelgiau didžiulį internatą į kurį ką tik įvažiavome. Jis kažkiek priminė rūmus kuriuose vyksta svarbūs renginiai ar net atvyksta karališki asmenys, tačiau suvokusi, kad tai tik kalėjmas, užsidėjau nuo saulės akinius ir stengiausi neparodyti jokių emocijų, jog ši aplinka mane iš tiesų pakerėjo.

Tėčiui sustojus stovėjimo aikštelėje išgirdau jo atodusį ir truputį vos matomai pasukau galvą ir pažvelgiau į šviesiaplaukį kurio plaukuose jau matėsi viena kita žilstelėjusi sruogelė. Jis atrodė pavargęs, o kaip kitaip, turint dvi dukras - jas užauginti nėra lengva, o dar kai viena yra tikra taisyklių laužytoja ir maištautoja.

- Padėti su daiktais? - Paklausė jis atidarydamas savo durelias.

Pažvelgiau į internato pastatą ir suvokiau jog jis atskirtas dviem dalim, o tai reiškia, kad šialia yra ir bendrabutis iki kurio man dar reikės paeiti kokius du šimtus metrų. Tačiau prašyti tėvo ir nusižeminti tikrai netroškau, todėl iškėlusi galvą priėjau prie atidarytos bagažinės ir laukiau kol jis iškraus du mano lagaminus.

- Jau ir taip daug padėjai įkišdamas mane čia. - Atkirtau pastverdama abiejų lagaminų rankenas ir nė neatsisukdama pradėjau eiti.

- Sekmės, myliu tave, - šūktelėjo jis man tolstant nuo stovėjimo aikštelės, tačiau aš neatsisukau ir net gi su juo neatsisveikinau.

Tik nutolusi pakankamai toli sustojau ir pažvelgiau atgal. Nebuvau gyvatė kuri neturi jausmų, ne aš juos turėjau ir man iš ties skaudėjo tačiau išmokau paslėpti jas po daugybę kaukių kurios tapo mano gyvenimo dalimi, todėl visiems ir atrodžiau kaip šalta dramų karalienė kuri niekada nejaučia kaltės, o gerai būtų.

Giliai įkvėpusi nusukau akis ir pradėjusi eiti pajutau smūgį nuo kurio susverdelėjau ir viena lagamino rankena išsprūdo man iš rankų ir nukrito ant žemės. Akimirksniu suspaudžiau kairį petį kurį nudiegė ir pakėlusi akis suvokiau jog atsitrenkiau į vaikiną kuris laikydamas rankose knygą akimirksniu ją užvertė ir nusišypsojo tarsi galėtų taip išpirkti savo kaltę. Tamsūs plaukai tvarkingai sušukuoti ant šono, pilkos visiškai nublukusios kelnės ir pilkšvai gelsvas megztukas iš kurio kyšojo balti marškiniai. Pasitaisęs ant savo nosies keturkampius akinius jis akimirką norėjo kažką sakyti tačiau aš neketinau klausytis verkšlenančio moksliuko atsiprašymų, todėl susidėjau rankas ant klubų ir pašaipiai nuvėriau vaikiną.

- Kam tau akiniai jeigu nematai kur eini? - Su panieka ištariau ir tuomet tamsiaplaukis susigaudė ir pakėlęs nuo žemės mano nuvirtusį lagaminą atsitiesė.

- Atsiprašau, tikrai tavęs nepastebėjau. - Šyptelėjo jis savo nekalta šypsena. Tačiau regis suvokęs, kad neišsipirks tuo, jis ištiesė laisvą ranką. - Aš galiu padėti.

- Kitą kartą žiūrėk kur eini, užuot skaitęs tuos pigius romanus. - Paleidusi kito lagamino rankeną atsistojau už jo ir palaukiau kol tamsiaplaukis pradės tempti mano daigtus, galbūt bus ne taip jau ir blogai čia, kaip tikėjausi.

Vaikinui prisiartinus prie manęs paėmiau iš jo rankų knygą kurią jis vos nulaikė rankose ir atvertusi viršelį vyptelėjau. "Įsimintinas pasivaikščiojimas" tai buvo viena mano mėgstamiausių knygų kurias skaičiau daugiau negu dešimt kartų, kaip ir daugybę kartų matytas filmas kuris priversdavo išlieti ne vieną ašarą, visgi aš ne porceleninė lėlė kuri neturi jausmų, esu žmogus, tik su žiubsneliu dramų ir aistrų.