Internatas - Elitinė mokykla kurioje egzistuoja kitokios taisyklės. Šeši išrinkti mokiniai priklausantys klasei A. Talentingi, protingi ir už viską atsakingi. Ema Mongomer, aikštinga blondinė. Viola Heil, - švelni bei jautri mergina. Karolina Saliva...
Čia aš visai nesijaučiau gerai. Sedėjau tarp nepažįstamų žmonių ir jaučiausi taip tarsi tuoj prasidės mano egzekucija. Kai mudvi su Eve ėjome į didžiają salę į mane atsitrenkė mergina ir dar apšaukė, kad žiūrėčiau kur einu, nors pati aiškiai į mane atsitrenkė. Jaučiausi svetima ir nesaugi, norėjau, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų ir aš galėčiau iš čia keliauti. Net gi norėjau pabėgti iš šios salės ir pabūti kur nors viena kur niekas negalėtų manęs pasiekti.
Sedėjau kažkur viduryje tarp visiškai svetimų žmonių kurie vienas su kitu atrodo kalbėjosi be jokių pastangų, o aš kaip koks zombis žvelgiau į sceną ir tikėjausi, kad ši įžanginė dalis greitai pasibaigs.
Dar po keliolikos minučių pagaliau ant scenos užlipo šio internato direktorius su keliatą mokytojų. Jie pasveikino senuosius mokynius sugrįžus, ir aišku prisidėjusius naujuosius kurie turės prisitaikyti prie šio naujo kalėjmo.
- O dabar pristatau Klase - A. - Direktoriaus balsas nuaidėjo per visą salę ir mokinai atrodo pašėlo. Man net reikėjo atsistoti, kad galėčiau į juos pažiūrėti.
Priekyje ant scenos stovėjo trys išvaizdūs vaikinai ir viena mergina. Iš karto atpažinau Danilą kuris savo plačia šypseną atrodo dovanojo kiekvienai merginai. Negalėjau patikėti, kad jis ir priklauso tai klasei, tačiau iš dalies tai manęs nestebina. Jis atrodė šiltas tačiau užsidėjęs tam tikrą kaukę kurios neketino nusiimti. Mokėdavau perprasti žmones, bet tai nepadeda susirasti naujų draugų.
- Kaip jau girdėjote, šiandien bus paskelbtos dvi merginos iš paskutinės klasės kurios turės prisidėti prie ypatingos Klasės - A. - Direktoriaus balsas vos buvo girdimas per spiegiančias merginas kurios troško nors trumpam prisiliesti prie jų. Tik ne aš.
Direktorius privertė visus nutilti ir aš žvelgdama į savo rankas pradėjau mintyse skaičiuoti kol galiausiai būsime išleisti iš čia ir aš galėsiu pasiruošti rydienos pamokoms. Atrodė, kad sekundės darosi per ilgos, todėl pakėliau galvą ir žvelgiau kaip šviesiai rudų plaukų vaikinas paima iš direktoriaus rankų mikrofoną ir jeigu manęs neapgauna akys jis šypsosi. Jo uniforma kaip ir kitų jo draugų buvo balta. Baltos kelnės, balti marškiniai ir baltas su juodomis juostelėmis švarkelis ant viršaus. Tačiau jo kaklaraištis buvo žaliai juodas, o tai priminė mažamečių klasės vaikų uniformas.
- Norėčiau pasveikinti sugrįžus po atostogų ir aš labai tikiuosi jos buvo prasmingos ir daug žadančios. Šie metai Klasei - A yra paskutiniai, todėl užtikrinu, kad jie bus ne tik geriausi mums, tačiau ir jums. Aš labai tikiuosi, kad šios dvi naujos merginos kurios prisidės prie mūsų grupės, užpildys tas spragas ir jus jas pamilsite taip pat kaip ir mus. - Vaikinas šyptelėjo ir akimirką nuleidęs mikrofoną pažvelgė į merginą kuri stovėjo šalia. Tai buvo ta pati tamsiaplaukė kuri ir išsikvietė Danilą kai jis bandė man padėti. - Pimoji mergina kuri prisidės prie Klasės - A yra. - Akimirką įsivyravo mirtina tyla, kad visi aiškiai galėtų išgirsti tos išrinktosios merginos vardą. - Ema Mongomer, pasveikinkite ją.
Atrodo net ir nusivylusios merginos džiaugėsi, ir palaikė naująją šios grupės narę. Tačiau mergina nelipo ant scenos kaip aš tikėjausi, galbūt ji išsigando, o gal jos apskritai čia net nebuvo, tačiau regis niekas per daug to nesureikšmino ir džiugaudami plojo ir švilpė.
- Smagu girdėti jūsų palaikymą, kita mergina taip pat yra verta jūsų plojimų. Pasveikinkite Viola Heil!
Atrodo mano rankos nutirpo ir per visą kūną nuėjo šalčio banga. Aš visiškai nieko nebesuvokiau, net gi nebegirdėjau šūksnių ir plojimų kurie buvo skirti man. Aš nebenorėjau čia būti, norėjau kuo greičiau atsidurti savo kambaryje ir ten pasislėpti. Tai tikriausiai kažkokia klaida, aš negaliu priklausyti tai klasei. Juk tėtis pažadėjo, kad tai tik keliems mėnesiems, tačiau nieko neminėjo apie priklausymą šiai grupei. Jeigu čia priklausysiu taip ir neišeisiu iš čia, o to aš visiškai nenoriu.
Kai visi atsistojo, aš pasileidau bėgti nes jaučiausi taip tarsi visi mane stebėtų ir jau dabar žinotų kas esu. Visi atrodė laimingi, džiūgavo, o aš išlėkusi į lauką nuėjau kuo toliau nuo visų ir atsirėmusi į medį giliai įkvėpiau. Galbūt viskas nėra taip blogai? Gal man tereikia pasakyti, kad aš viso to nenoriu ir tuomet aš laisva? Ši mintis man atrodė logiška, todėl atsisėdau ant žolės ir pakėliau galvą į viršų.
Aš per dog supanikavau, junk niekada nebuvau dėmesio centre, ir to troškau išvengti. Jeigu būčiau buvusi stipresnė mano gyvenimas būtų kitoks, tačiau tuomet niekada nebūčiau sutikusi Airono. Jis vienintelis suprato, kaip aš jaučiuosi, jis vienintelis galėjo mane paguosti ir nuraminti, o jo šiltame glėbyje jaučiausi saugi. Apsikabinusi save per kelius nuleidau galvą ir stengiausi nepravirkti. Dabar man jo taip reikėjo, tačiau aš buvau čia, o jis labai toli.
Galiausiai susitvardžiusi patraukiau tiesiai į savo kambarį ir ketinau visą likusią dienos dalį praleisti jame. Atvėrusi duris suvokiau, kad kambaryje ant mano lovos sedi vaikinas. Sutrikusi uždariau duris ir bijodama prisiartinti laikiausi atstumo. Vaikinas buvo šviesių plaukų ir jis vilkėjo Klasės - A uniformą. Kai jis atsistojo, pastebėjau ant lovos padėta nauja uniformą kuri turėjo priklausyti man, tačiau aš to nenorėjau. Kai blondinas prisiartino visai šalia manęs, pastebėjau jo šviesiai žalias akis susimaišiuses su pilkšva, jis šyptelėjo ir uždėjo savo kairę ranką ant mano peties.
- Aš to nenoriu, - prabilau pasisukdama į jį.
- Tai nebepriklauso nuo tavęs, - atsakė jis visiškai atvirai, atrodė, kad jis per daug ramus.
- Išrinkite kita mergina, - nepasidaviau aš.
- Ko tu taip bijai? - Jis atitraukė savo ranką ir truputį palenkė galvą, kad matytų mano akis. - Buvau tikras, kad visos merginos to trokšta, bet tik ne tu, kodėl?
- Nes neketinau pasilikti čia visus metus.
- Neįmanoma iš čia išeiti kada panorėjus, ar gi nežinojai? - Tai jį privertė nusišypsoti ir aš išvydau duobutes jo skruostuose tokias pat kaip ir pas Aironą. - Iš čia galima išeiti tik pasibaigus mokslo metams. - Atsakė į mano nebylų klausimą ir atsitraukęs atidarė duris. - Pasimatysime rytoj, iki Viola, beje aš Nikas.
Stebėjau kaip durys užsidaro, o tuomet prisiartinau prie lovos ir pakėliau baltą uniformą kurią turėsiu rytoj užsidėti. Tėvai žinojo nuo pat pradžių, o man suteikė vilties, kad galėčiau svajoti apie grįžimą į savo senajį gyvenimą kurio nebebus. Atrodo teks čia praleisti visus metus per kuriuos mano santykiai su Aironu visiškai sugrius.
Ups! Gambar ini tidak mengikuti Pedoman Konten kami. Untuk melanjutkan publikasi, hapuslah gambar ini atau unggah gambar lain.
