Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

12. Viola

Šiandien atsikėlusi pažadėjau sau, kad pasistengsiu padaryti viską, kad šis laikas būnant internate neprailgtų. Tai tik vieneri metai, kai baigsiu mokslus galėsiu pati nuspręsti ko noriu ir mano gyvenime tikrai bus žmogus kurį aš myliu visa širdimi.

Jau apsirengusi tvarkingą uniformą paėmiau keliatą sąsiuvinių kurių man prireiks šiandien ir įsidėjusi į specialų aplankalą įsispyriau į juodus batelius. Atrodo viskas gerai, esu pasiruošusi, tačiau nesu laiminga. Atidariusi mažą veidrodėlį įsistebeilijau į savo tamsiai rudas akis, jos buvo paraudusios nuo nemigos. Neturėjau jokio makiažo su kuriuo būčiau galėjusi tai užmaskuoti. Makiažą naudodavau tik per svarbius susitikimus kai mama mane versdavo užsidėti brangią ir puošnią suknelę ir išmargindavo mano veidą tarsi būčiau spalvota papūga. Tačiau čia, aš tiesiog troškau būti savimi, jeigu apskritai tai įmanoma.

Kadangi nenorėjau vėluoti į pamokas greitai užrakinau savo kambarį, nes Eve jau gerokai ankščiau išskūbėjo susitikti su savo draugėmis. O aš skubėdama lipau laiptais žemyn. Vos tik atsidūriau lauke, visų žvilgsniai susmigo į mane tarsi kokios paleistos strėlės. Pasijutau nejaukiai, todėl suspaudusi aplankalą kuriame buvo mano sąsiuviniai stengiausi nekreipti dėmesio į juos. Turėjau numatyti, kad taip bus, juk priklausau ypatingai klasei kuri yra nuostabi, tik aš nesijaučiu verta būti jos dalimi.

- Labas, - staiga priešais mane išdygo du aukšti vaikinai kurie užvėrė man praėjimą. - Tu priklausai Klasei - A, - tamsiaplaukis išsišiepė ir aš pastebėjau kiek kreivokus jo dantis.

- Atleiskit, bet nenoriu pavėluoti. -Mandagiai atsiprašiau ir pabandžiau žengti žingsnį į šoną, tačiau regis šie vaikinai nė neketina trauktis iš kelio. - Prašau pasitraukti.

- Kokios manieros, - išsiviepė trumpų rudų plaukų vaikinas vilkintis mokyklos juodą uniformą. - Manai esi čia ledinė mergaitė kurios niekas negaus? - Išsiviepė ir aš pakėlusi galvą įsispoksojau į pilkas vaikino akis ir pajutau kaip mano širdis krūtinėje pradeda trankytis greičiau.

- Aš taip nesakiau, - sušnabždėjau ir stengiausi kvėpuoti. - Praleiskit mane.

Vaikinai pradėjo krizenti, o aš vos laikiausi nepradėjusi verkti. Man buvo baisu, to visai nesitikėjau ir juolabiau pirmą dieną. Kodėl jie prikibo būtent prie manęs? Kodėl tiesiog negalėjau būti nematoma kaip ir visą laiką? O dabar jaučiu didžiulį spaudimą ir bijau to, ką šie vaikinai gali padaryti. Blogiausia buvo tai, kad niekas nė nebandė prieiti ir manęs apginti.

- Kas čia vyksta, - išgirdusi balsą sau už nugaros pajutau kaip per kūną perbėga palengvėjimas. - Neturite ką veikti?

- Dėstytojau Salivanai, atleiskite, - prabilo tamsiaplaukis kuris žvelgė į mano pusę, tačiau tikrai ne į mane. - Mes tik siūlėmės palydėti merginą iki klasės ar ne?

Lėtai atsisukau į vaikiną kuris stovėjo už manęs ir papurčiau galvą. Tamsūs ant šono tvarkingai sušukuoti plaukai, keturkampiai akiniai kurie paryškino šio mokytojo gintarines akis ir aš akimirksniu nuleidau savo žvilgsnį. Jis dėstytojas, todėl turėčiau elgtis deramai ir nespoksoti į šį jauną vaikiną.

- Traukitės iš kelio, kol neįtraukiau jūsų į Karolinos nemėgstamiausių žmonių sąrašą.

Vaikinai iš karto susižvalgė ir regis nenorėdami turėti problemų pasitraukė į šoną kažką dar burbėdami. Aš vis dar nepakeldama akių stovėjau vienoje vietoje ir rinkau žodžius kaip turėčiau šiam jaunam mokytojui atsidėkoti.

- Dėkoju labai, - sušnabždėjau ir pradėjau lipti laiptais iki pat durų.

- Nėra už ką, - jis sulygino mūsų žingsnius ir dabar ėjo greta. - Tau labai pasisekė priklausyti Klasei - A. Mano sesuo Karolina irgi ten yra, tu su ja susipažinsi, ji tikrai miela mergina.