Internatas - Elitinė mokykla kurioje egzistuoja kitokios taisyklės. Šeši išrinkti mokiniai priklausantys klasei A. Talentingi, protingi ir už viską atsakingi. Ema Mongomer, aikštinga blondinė. Viola Heil, - švelni bei jautri mergina. Karolina Saliva...
Ema akimirksniu dingo vos tik paėmė į rankas keistai baltą voką. Berniukas kuris atrodė išsigandęs vis dar stovėjo ir suspaudęs pištus atrodo troško kuo greičiau iš čia pradingti. Visi stebėjome kaip Ema dingsta iš sodo ir Leo atsistodamas prisiartina prie berniuko ir ašsiklaupęs uždėjo savo rankas ant jo pečių.
- Kuo tu vardu? - Švelniai paklausė Leo ir jo veide išvydau šypsena kuri privertė berniuką nusiraminti.
- Adamas, - sušnabždėjo jis nuleidęs savo pilkas akis.
- Adamai, kas tau davė tą voką? - Berniukas nenoriai pažvelgė tiesiai į vaikiną ir akimirką atrodė, kad jis bijo kalbėti, tačiau suvokęs, kad Leo jo nenuskriaus atsipalaidavo.
- Prie internato vartų privažiavo juodas automobilis, iš jo išlipo vyras, jis buvo užsidėjęs akinius nuo saulės, o jo plaukai tamsiai rudi.
- Ką jis vilkėjo? - Toliau kamantinėjo Leo.
- Leo, - prabilo Karolina atsiklaupdama prie berniuko. - Užteks, paleisk jį argi nematai, kad jis išsigandęs?
Berniukas pažvelgė į Karolina kuri sunerimusi norėjo leisti vaikui eiti savais keleis, tačiau iš Leo žvilgsnio suvokiau, kad jis to berniuko nepaleis kol nesužinos visko kas privertė Emą taip keistai sureguoti.
- Jis vilkėjo žalia megztinį, baltus marškinius, ir rudas kelnes. - Sušnabždėjo Adamas ir pasitryjęs riešą patempė lūpą jog aš net pamaniau, kad jis pradės verkti.
- Ant jo megztinio buvo amblema?
- Taip, - linktelėjo jis. - Kažkas panašaus į mėlyną gėlę persmeigta kardu.
- Ačiū Adamai, tikrai daug padėjai. - Leo patapšnojo vaikui per petį ir atsitraukęs leido jam bėgti.
Man pasirodė, kad berniukas pajuto palengvėjimą galėdamas iš čia dingti, o mes visi sužiurome į Leo kuris vėl grįžo į savo vietą ir mąsliai apie kažką galvojo. Bėgo sekundės, o niekas nedrįso nutraukti šios keistos tylos, tačiau visiems buvo be galo įdomu ką išsiaiškino Leo. Iš ties man ir pačiai pasidarė smalsu, nors ir žinojau, kad tai yra ne mano reikalas, tačiau dabar tai kliudė ir mus, visgi Ema priklauso šiai grupelei žmonių.
- Viola, - staiga į mane kreipėsi Leo. - Užeik pas Ema ir pranešk, kad šeštą valandą mes renkamės pas mane.
Akimirką likau sutrikusi ir nesupratau ką tai reiškia. Galiausiai Karolina teikėsi paaiškinti, jog šiandien liksime pas Leo ir tiesiog gerai praleisime vakarą. Atrodė keista, kad vaikinas pats pasiūlė, nes iš kitų suvokiau, kad jis retai kada noriai pats kur nors išeina, o ką jau kalbėti apie patį poilsį. Tačiau aš pati dvejojau ar noriu ten keliauti. Dideli susibūrimai buvo ne man, nors mūsų bus tik šeši tačiau aš jų dar gerai nepažinojau, todėl iš dalies jaudinausi.
Prisivertusi linktelėti atsistojau ir šyptelėjusi susirinkau visus savo piešimo popierius ir pieštukus. Tuo pačiu viską nusinešiu į kambarį ir labai tikiuosi Ema manęs neišspirs vos atvėrus duris. Nebuvau tikra ar ji apskritai norės kur nors eiti, bet turėjau bent jau pabandyti.
Vos man atsitraukus nuo stalo ir pradėjus eiti, mane pasivijo Nikas. Vaikinas šypsodamasis žvelgė į priekį, o aš truputį pasimetusi stebėjau jo profilį. Jis turėjo labai gražias akis, tokios žalios tarsi du smaragdo akmenukai. Jo lūpose žaidė šypsenėlė, o nestiprus vėjas taršė jo šviesius plaukus. Nejučia pati šyptelėjau ir sutikusi jo žvilgsnį gėdingai nuleidau savo akis į kojas.
- Kas? - Paklausė jis, o aš stengiausi nuraminti stipriai besidaužančią savo širdį.
- Kodėl tu eini su manimi? - Pakėlusi akis stengiausi išlikti rimta, tačiau šalia jo visada norėjau šypsotis.
- Man pakeliui, beje turiu persirengti ir palysti po dušu, o vėliau paimsiu tave su Ema.
- Aš negaliu, - papurčiusi galvą pažvelgiau į priekį ir troškau kuo greičiau atsidurti bendrabutyje. - Nemanau, kad tai gera mintis ir dar likti nakvoti Leo namuose.
- Bijai?
- Aš? Ne, - sutrikusi papurčiau galvą ir skrybėlė nukrito nuo mano galvos.
Nikas greitai pastvėrė mano melsvos spalvos skrybelę ir atsisukęs į mane mirktelėjo. Nežinau ką jis turėjo tokio, jog privertė mane nusišypsoti ir net pamiršti, kad turiu vaikiną kurį myliu visa širdimi. Tačiau žvelgiant į Niką pamirštu viską ir tiesiog trokštu jo draugijos nors ir suvokiu, kad darau negerai, tačiau vakar mudu pasikalbėjome ir atrodo jam nerūpiu kaip mergina. Iš dalies džiaugiausi, tačiau tuomet pajutau keistą jausmą krūtinėje, tarsi nusivylimą.
- Apie ką galvoji? - Staiga jis atsistojo priešais mane ir man teko žengti žingsnį atgal kitaip būčiau prisilietusi prie jo.
- Aš, - pradėjau mikčioti ir nuleidusi galvą iškvėpiau orą kuris neleido man kalbėti. - Aš niekada nebuvau pakviesta į tokius susitikymus. - Prisipažinau ir iš dalies tikrai bijojau, nors būnant prie Karolinos esu tikra nieko nenutiktų.
- Nesijaudink, mes vaikinai miegosim ant žemės. - Nusivaipė jis ir ištiesė mano skrybelę. - Pasiimsiu jus šeštą, būkit geros nevėluokit, nes tikrai ištempsiu iš kambarių.
- Tikiu, - nusijuokiau ir vieną sruogą užsikišau už ausies.
Nikas patraukė į biblioteką nes turėjo pirma pasiimti knygas kurių jam reikės sekmadienį. O aš greitu žingsniu nuskubėjau į bendrabutį ir pradėjusi lipti laiptais visą laiką šypsojausi. Negalėjau patikėti, kad viskas taip apsivertė, o juk maniau, kad daugiau niekada nebesišypsosiu.
Priėjusi prie Emos durų akimirką sudvejojau. Mergina man tikrai padėjo, tačiau dabar bijojau belstis ir užeiti į jos kambarį. Tačiau Leo manęs paprašė, o aš jam jaučiausi skolinga, nes dalį patyčių nutraukė jis. Ir tikriausiai ne be priežasties jis pakvietė mus visus susitikti pas jį, tai turėjo kažką reikšti, tačiau regis Karolina buvo vienintelė kuri džiaugėsi tokiu Leo pasiūlymu. Jie net gi būtų labai graži pora, bet pradedu manyti, kad Dilanui patinka Karolina.
Papurčiau galvą ir nustūmusi nereikšmingas mintis ištiesiau ranką ir pasibeldžiau. Akimirką atrodė tylu ir kambaryje nieko nėra todėl vėl ištiesiau ranką ir jau norėjau belstis tačiau durys atsivėrė ir aš sutrikusi įsispoksojau į Emos žales akis.
- Labas, - kaip kvailė sumurmėjau. - Leo prašė tau pasakyti, kad šį vakarą visi mes keliausime pas jį, su nakvyne. - Greitai išbėrusi žodžius stebėjau ją ir jau buvau tikra išgirsti neigiamą atsakymą tačiau tuomet Emos veidą papuošė plati šypsena.
- Gerai, - ištarė ji ir atsitraukė nuo durų. - Dar kas nors? - Pasiteiravo pasukusi galvą.
- Ne tai viskas. - Šyptelėjau ir ji nusisuko. - Šeštą mus pasiims Nikas.
- Nuostabu, - sumurmėjo ji. - Uždaryk duris jeigu tai viskas.
Užvėriau duris ir akimirką stovėjau ir galvojau kas čia ne taip. Ema neatrodė suirzusi, ar net gi pikta. Tuomet kodėl tas vokas ją taip stipriai pradžioje išgązdino? Galbūt dėl to Leo ir sugalvojo mus visus sukviesti? Nes man pasirodė, kad tai kas nutiko su Ema jį labai sudomino. Galiausiai tai ne mano reikalas ir turėčiau mažiau apie tai galvoti. Dabar reikia peržvelgti savo drabužius ir išsirinkti kažką tinkamo šiandienos vakarui. Nusimato iš ties įdomus vakaras Leo bute ir kažkodėl nujaučiu, kad be nuotykių neapsieisime.
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
