Internatas - Elitinė mokykla kurioje egzistuoja kitokios taisyklės. Šeši išrinkti mokiniai priklausantys klasei A. Talentingi, protingi ir už viską atsakingi. Ema Mongomer, aikštinga blondinė. Viola Heil, - švelni bei jautri mergina. Karolina Saliva...
Sedėjau šalia Niko ir lėtai gurkšnojau gažuotą vyną nuo kurio man pasidarė šilta. Iš pradžių nenorėjau gerti, bijojau pasirodyti nevykėlė kuri gyvenime nėra ragavusi alkoholio. Taip jau buvo, tėvai draudė vartoti alkoholį net ir per svarbius renginius aš gerdavau sultis arba vandenį, bet jokio alkoholio ir dabar pirmą kartą išgėriau. Buvau auklėta kitai ir dėl to visai nesigailėjau. Man būdavo šlykštu klausytis savo bendraklasių kalbų kaip jie prisigerdavo iki žemės graibymo ir darydavo tikrai ne pačius gražiausius dalykus kuriais anaiptol nederėtų didžiuotis ir visiems pasakoti, bet šį kartą kažkas buvo kitaip. Gal Emos pasakyta replika jog nesu vėnuolė, o gal Niko žvilgsnis kuris teigė, kad nieko blogo tikrai negali nutikti. Vienaip ar kitaip dabar to norėjau ir jaučiuosi kur kas labiau atsipalaidavusi negu kada nors ankščiau.
- Tavo paveikslai nuostabūs, - prabilo Leo atitraukdamas mano mintis nuo taurės vyno.
- Paveikslai? - Pasimečiau aš ir nusekusi vaikino žvilgsnį suvokiau apie ką jis kalba. Leo turėjo įsigyjęs vieną iš mano paveikslų. - Iš kur tu sižinojai? - Išplėčiau akis ir įsistebeilijau į jį.
- Buvo visai nesunku tai išsiaiškinti, turi nuostabų talentą kurį slepi, noriu tave supažindinti su keliais patikimais žmonėmis kurie tau padės siekti tikslų, aišku jeigu tik to nori?
Žvelgiau į mėlynas Leo akis ir pati nejučia šyptelėjau. Jis buvo tikrai geras ir šiltas žmogus ir ta šypsena privertė susimąstyti apie savo kūriamus paveikslus nes jeigu toks kaip Leo juos įsigyjo gal jie nėra jau tokie prasti. Aš dievinau tapyti, tai tiesiog atpalaiduodavo mane ir priversdavo pamiršti gyvenimą kurį turėjau. Aš tikrai turėjau visko ko norėjau ir daugybę merginų man pavydėdavo tačiau niekas nesupranta kaip aš norėčiau tiesiog būti paprasta mergina. Mielai apsikeisčiau vietomis su bet kuria, kad tik vėl galėčiau būti su vaikinu kurį myliu.
- Manau ma reikėtų truputį įkvėpti oro, - sumurmėjau atsistodama.
- Ar man atrodo, ar tu jau apsvaigusi? - Kilstelėjo antakį Ema ir aš nejučia šyptelėjau.
- Išgėriau vos stikline, - pasiskundžiau ir tuomet pajutau tvirtas vyriškas rankas.
- Manau tau ir stiklinės užteko, - atkirto ji šypsodamasi, o aš pažvelgiau į Niką kuris buvo šalia manęs.
- Eime, palydėsiu tave į balkoną įkvėpti oro. - Nikas apsivijo mano liemenį ir nusitempė tolyn nuo viso šurmulio.
Kai įėjome į balkoną pasigirdo tyli muzika iš svetainės ir garsus Emos kikenimas. Ji visada atrodė tokia atsipalaidavusi ir stipri asmenybė, visai norėčiau būti kaip ji. Atrodo mergina nebijojo nieko, o ypač vaikinų dėmesio ir atsikirsti tiems kas bando ją pašiepti.
Švelnus rudeninis vėjas papūtė į mane ir aš iš karto apsikabinusi save pažvelgiau žemyn. Jau buvo pakankamai sutemę tačiau naktis man visada patiko ir dabar atrodė visos problemos vaikiškos. Giliai įkvėpusi pajutau šiltas rankas ir tvirtą kūną kuris prisišlieja prie mano nugaros. Vis dar kažkuri smegenų dalis tam prieštaravo ir sakė, kad tai nėra teisinga, bet kita tiesiog troško šilto apkabinimo ir tvirtų rankų kurios laikytų mane.
- Aš turiu vaikiną, - sušnabždėjau ir tą pačią akimirką troškau susigrąžinti savo žodžius, bet negalėjau apgaudinėti Airono nors mudu teoriškai ir išsiskyrę.
- Žinau, - atsakė Nikas priglaudęs savo galvą prie mano peties. - Jeigu nori, kad atsitraukčiau taip ir pasakyk.
- Ne, - sušnabždėjau ir pajutau kaip vėjas pradeda kandžioti mano odą. - Pasilik.
Jis tiesiog stovėjo mane apkabinęs ir daugiau nieko nedarė. Nereikėjo net jokių žodžių tik tylos kuri supo mus. Būčiau net galėjusi užmigti jo glėbyje, nesuprantu koks tai jausmas, bet buvau tikra jog esu visiškai saugi.
Ups! Ten obraz nie jest zgodny z naszymi wytycznymi. Aby kontynuować, spróbuj go usunąć lub użyć innego.
