Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

32 Karolina

Gulėjau savo kambaryje ir net neketinau šiandien keliauti į mokyklą. Norėjau vieną dieną atsipūsti nuo visko, nuo Dilano, nuo Leo ir kitų. Pavargau su viskuo tvarkytis pati, o dar sugebėjau visiškai susipykti su Dilanu. Žinau, kad pasikarščiavau ir man nereikėjo taip bjauriai su juo kalbėtis, bet nesusivaldžiau. Tikrai nekenčiu jog taip greitai užsiplieskiu, bet jis buvo būtent iš tokių žmonių kurie sugebėdavo be vargo išvesti mane iš kantrybės. Dilanas tikras mulkis.

Susirietusi apglėbiau gana didelį meškiną kurį gavau penkiolikto gimtadienio progą nuo Dilano. Šis meškinas man buvo kažkas labai svarbaus ir pati nežinojau kodėl. Juk tai tik žaislas, o aš nebe maža mergaitė, bet tik apkabinusi šį meškiną galiu atsipalaiduoti.

Mintyse bandžiau pateisinti savo šiurkštų elgesį su Dilanu. Bandžiau priversti save daugiau nebesigraužti dėl ištartų žodžių, bet vis tiek buvo kažkoks kirminas kuris įkyriai raizgėsi mano krūtinėje, nejaugi tai sąžinė?

- Karoliną?! - Išgirdusi mamos balsą tik dar labiau susiraukiau ir neketinau atsakyti. -Karoliną? - Mama atvėrė mano kambario duris, o aš net nesiteikiau į ją pažiūrėti, tegu eina savais keliais, nes man reikia poilsio, nuo Leo, Dilano, nuo visų! - Jeigu neketini eiti į mokyklą eime apsipirkti. - Jos linksmas balso tonas tikrai mane nervino.

- Kodėl manai, kad turėčiau eiti su tavi apsipirkti? - Sumurmėjau ir apsiverčiau ant nugaros.

- Jeigu neketini eiti tuomet nežadu teisinti tavo praleistų pamokų, Karolina.

- Aš tavęs ir neprašau, - pavarčiau akis ir užsimečiau meškiną ant savo galvos.

Mama išėjo ir uždarė duris, pagaliau paliko mane ramybėje. Kartais jos perdėtas rūpęstis manimi erzina, o juk dabar ramiai būčiau pas savo tetą ir viskas tik per Kristobelį. Kodėl mano gyvenimas toks painus? Atrodo kai esi paauglė vienintelis kamuojantis rūpęstis turėtu būti tėvai kurie stengiasi sujaukti tavo planus ir auklėti taip kaip jiems atrodo. Bet mano gyvenime buvo per daug painiavos, per daug atsakomybės kuri mane tempė žemyn.

Tikriausiai būčiau taip kelias valandas graužiusi save ir gailėjusi visko kas supa mane, bet išgirdau beldimą į duris. Susiraukiau ir nusisukusi nuo durų neketinau daugiau kalbėtis su mama. Ji visada stengėsi mane išsitempti kartu, troško padaryti panašia į save. Bet aš naiptol nebuvau kaip ji ir tikrai neketinu būti tokia.

Po dar kelių beldimų durys pačios prasivėrė. Gal jeigu apsimesiu, kad miegu ji nuo manęs atstos? Labai tikėjausi, kad taip, nes jeigu vėl prabilsiu esu tikra iš mano burnos išeis ne patys gražiausi žodžiai.

- Dar ilgai ketini apsimesti, jog miegi? - Pašaipus balsas privertė sustingti ir mano širdis pradėjo trankytis greičiau.

- Leo? - Akimirksniu atsisukau ir atsisėdusi prisitraukiau meškina prie savęs. - Ką čia darai? - Jaučiausi išsigandusi, nes jis beveik niekada nesilankydavo pas mane, o dabar jis čia.

- Renkis ir eime, - paliepė jis.

- Neketinu šiandien ten rodytis, man reikia poilsio. - Atrėžiau ir numetusi žaislą ant lovos priėjau prie lango. - Juk ir be manęs gali vieną dieną susitvarkyti.

- Turi penkias minutes apsirengti uniformą kitaip aš tave išsinešiu taip kaip atrodai.

Sukandau dantis ir suspaudžiau pirštus į kumštį. Jis anaiptol ne juokavo. Leo niekada šiaip sau neaušina burnos, todėl nors ir kaip nenoriai, nuėjau į drabužinę ir pastvėrusi uniformą greitai ją užsivilkau. Savo plaukus susirišau į vieną kasą, ir brūkštelėjusi akis tušu pastvėriau savo rankinę.

Kai grįžau į kambarį pastebėjau Leo stovinti prie mano spintelės. Jis į rankas buvo paėmęs mūsų darytą nuotrauką pernai metais prieš pat baigiant mokslo metus. Pasiilgau tų dienų, kai viskas buvo taip paprasta ir gan smagu. Dabar jaučiausi vieniša be savo draugių kurios paliko mane. Aš niekada nebūsiu tokia atvira su Viola ir Ema kaip buvau su draugėmis kurias pažinojau nuo pat penktos klasės.