Internatas. Klasė - A ( BAIGTA)

42. Viola

Po renginio nusprendžiau pasilikti mūsų sode ir atsiduoti savo piešiniams. Jau gana seniai nieko doro nebuvau nupiešusi, bent jau tai neprilygo mano ankstesniems darbams. Tačiau visos mano mintys sukosi apie dėstytoją Krisą. Sulamdžiau jau ketvirtą piešinį ir norėjau pradėti rėkti. Vėl piešiau Salivaną.

Atsidusau, užverčiau savo piešinius ir patogiau įsitaisiau ant sofos. Visi tikriausiai jau išvyko namo, o aš nusprendžiau likti čia. Vargu ar norėčiau dabar pamatyti tėvus. Tiesa, aš jau spėjau jų pasiilgti. Nuo tos minties mano akyse susikaupė ašaros ir jau norėjau pradėti verkti kaip maža mergaitė, bet sustingau. Mano ausis pasiekė melodija. Aš ją jau buvau kažkur girdėjusi, bet ne čia. Nors grojo Nikas, kažkodėl atrodė, kad tai buvo kitas žmogus.

Užmerkiau akis ir leidau melodijai mane nešti tolyn. Kažkodėl mano galvoje iškilo vaniliniai ledai. Galėjau net jausti jų skonį burnoje,  bet aš nemėgau šių ledų. Muzikai nutilus atmerkiau akis. Prie manęs artinosi Nikas. Vienoje rankoje laikydamas smuiką, o kitoje savo mėlyną švarką.

Norėjau būti viena, bet vargu ar Nikas suteiks man galimybę. Jis pastatęs savo smuiką atsisėdo šalia manęs ir pakėlė vieną suglamžytą lapą. Mano širdis šoktelėjo ir aš negalvodama užgriuvau ir išplėšiau iš jo rankų lapą. Ir tik tada suvokiau kokioje padėtyje mudu esame. Aš buvau užvirtusi ant jo, viena ranka atsirėmusi į jo krūtinę, o su kita laikydama suglamžytą lapą.

Pajutau kaip mano skruostus išmuša raudonis ir jau norėjau atsitraukti, bet Nikas buvo greitesnis. Suspaudęs mano rankas jis akimirksniu parvertė mane ir atsidūrė viršuje. Mano širdis daužėsi krūtinėje, o tarp drėgnų pirštų vis dar laikiau piešinį kurio nenorėjau Nikui parodyti.

- Mane piešei? – jo veidą nušvietė žavinga šypsena ir aš nepagalvojusi apsilaižiau sudžiūvusias lūpas.

- Nikai, paleisk mane, - paprašiau, bet tuomet jis palinko arčiau. -  Nikai, - nespėjau daugiau ištarti kai jo lūpos palietė manąsias. Užgulęs savo kūnų jis nedavė man galimybės pasprukti.

Įrėmiau savo pirštus į jo krūtinę norėdama jį atstumti, bet jis tikriausiai pamanė visai ką kitą. Jo lūpos grėsmingai bučiavo manąsias ir aš pradėjau panikuoti. Širdis daužės lyg būčiau bėgusi kilometrą be sustojimo, o pirštai kurie lietė jo krūtinę drebėjo. Net neturėjau galimybės paprieštarauti.

Panika sukaustė mano kūną, negalėjau nė normaliai kvėpuoti, tik norėjau, kad Nikas atsitrauktų. Dar truputis ir jau būčiau apsiverkusi, bet vaikinas pats atsitraukė ir aš nesuvokiau kodėl. Kai jis pažvelgė į mane suraukė savo antakius ir suspaudė kumščius. Išsigandau ir jau tikėjausi jis išsilies ant manęs, bet jis tik klūpėjo ant sofos ir žvelgė į mane kol jo žvilgsnis galop sušvelnėjo.

- Liepiau atsitraukti nuo mano sesers, nes kitaip sulaužysiu ranką.

Pažvelgiau per vaikino petį ir akimirksniu pašokau ant kojų. Priešais stovėjo mano brolis Šonas su dėstytoju Salivanu. Mano skruostai kaito, o sąmyšis vis didėjo. Jaučiau gėdą ir tuo pačiu norėjau bėgti ir apkabinti brolį. Tik jo veido išraiška mane gąsdino. Jis piktai dėbsojo į Niką kuris atsitraukė nuo manęs per saugų atstumą.

- Šonai, - žengiau kelis baikščius žingsnius prie brolio ir tas nukreipė savo akis į mane. – Tai tiesiog buvo nesusipratimas, - pradėjau mikčioti, bet brolis ir toliau atrodė įsiutęs.

- Nesusipratimas? Man taip nepasirodė.

- Šonai, gana. – Dėstytojas Salivanas palietė brolio petį ir vos matomai papurtė galvą. – Viola, norėtum su mumis pavakarieniauti?

Žvilgtelėjau į Krisą kuris man šypsojosi ir pati šyptelėjau puse lūpų. Nikas nieko netardamas susirinko savo smuiką ir pasišalino. Tikriausiai išsigando mano brolio kuris vis dar piktai jį nulydėjo žvilgsniu. Pati dvejojau, pasiilgau brolio, bet jis iš ties atrodė įsiutęs. O aš net nežinojau kaip pasiteisinti, jeigu pasakyčiau, kad Nikas per prievartą mane pabučiavo, tikriausiai jį pasivytų ir sulaužytų ranką.