„Hope Hotel" Prologas Ar kada nors esate pagalvoje koks jausmas vadintis savo pavarde , bet ne vardu? Niekas nežino tavo vardo ir nevartoja jo , bet po ilgo laiko tu jį išgirsti. Koks tai jausmas? Tai lyg kažkas tave kviestu svetimu vardu. Treji metai nuo beprotybės , kuri mane persekioja kiekvieną dieną. Buvau 19 metų , kai tėvai vežė mane į oro uostą... Kaip ir tikitės viskas baigėsi tragiškai. Mes patekome į avariją. Mūsų mašina buvo nustumta nuo kelio. Kai pabudau tėvų kūnų nebuvo. Niekas jų ir nerado. Gyvūnų pėdsakų. Policija neskelbė paieškos. Brolis manęs išsižadėjo. Tad nebesu jo sesuo. Vadinkite mane Hope.

-Prisėsk.- pakėliau galvą ir mačiau kaip jis parodė į kėdę priešais jo stalą. Aš linktelėjau ir priėjusi atsisėdau. -Hope, tiesa?- jis paklausė ir aš linktelėjau, bet akių į jį nepakėliau. -Kai šneki su manimi pakelk galvą ir žvelk man į akis. Nedrąsiai pakėliau galvą ir geriau jau nebūčiau to dariusi. Priešais mane sėdėjo Graikų Dievas. Jis vilkėjo juodą kostiumą ir jo marškinių viršutinės sagos buvo atsektos parodydamos lopinėli jo tvirtos krutinės. Jis turėjo kelių dienų barzdelę, kuri jam puikia tiko. Jo juodi plaukai buvo sušukuoti atgal, bet viena neklaužada sruoga nukritusi į priekį. Jo akys. Nuostabios rudos spalvos akys, pačios gražiausios kokias esu mačiusi. Ir jos piktai žvelgė į mane. Pirmas sezonas "Nanny" Antras sezonas "Ex-Wife" #1 meilė [23/05/18]