Kol žmonės ramiai gyvena savo pasaulyje, nedidelėse bendruomenėse verda kitokių būtybių gyvenimas. Žvėrtakiai, arba šiuolaikiškai, teriantropai, kadaise buvo dievai, kuriuos žmonės garbino. Tačiau ši praeities dalis išnyko iš istorijos sūkurių, o žvėrtakiai prisitaikė prie žmonijos ir tapo jos dalimi niekam nekeldami įtarimų. Viename iš teriantropų miestų, Kvinse, gyvena paskutinė savo rūšies atstovė Nova. Mergina priklausė senais laikais gyvavusiai karališkai žvėrtakių šeimai, tačiau lemtingas įvykis pasuko visą šios rūšies likimą. Visgi, rodos, sukrečiantis praeities įvykis nenugrimzdo amžiams ir kartu su į Kvinsą atvykusia naująja karališkąja šeima atkeliavo ir naujos bėdos, kurios palies Novos gyvenimą. Mergina privalės susidurti su baimėmis, kurios jai niekada neegzistavo.

Jos vengia visas mafijos pasaulis nes jie visi žino Deabrua vardą

Tai, kas prisikaupė iš ilgo gyvenimo. Mano ir ne mano pamąstymai bei mintys. Iš "awkward" pusės. Su ironija ir sarkazmu. Jeigu kas nors bus nukopijuota, aš neatsakau - visko gali būti. Skiriu visiems, kurie savyje turi šiek tiek keistumo ir kartais atrodo, kad nėra sutverti šiam gyvenimui.

"Paleidau savo elementą tiesiai virš Jo galvos ir iškėlusi galvą, nužingsniavau kitų mokinių link. Vis dėl to, bijojau, jog mano elementas tuojau pratrūks ir vėl taps nesustabdomas. " "Amelija - viena iš ypatingų merginų, kuri ne tik valdo ugnies elementą, tačiau ir geba skaityti kitų mintis, regėti ateitį, ar matyti giliai į atmintį įstrigusius prisiminimus. Ji nuo pat mažens žinojo, jog ji kitokia. Kitokia, ne tik gražia išvaizda, ar stipriu it akmuo charakteriu, tačiau ir kitokiais sugebėjimais. Vos Amelijai sukanka septyniolika, ji yra priversta palikti žmonių pasaulį ir privalo keliauti į šv. Orėjaus akademiją, kur jos laukia, ne tik geri draugai, gražuolis vaikinas, tačiau ir beproto stiprūs priešai, kuriuos vargu, ar nugalėtų bet kokia būtybė."

Kai myli žmogų esi visiškai jam atsidavęs. Atsidavęs tiek, kad apie save nebegalvoji, negalvoji ir apie tai, kad galbūt jis nevertas tavęs. Nepastebi, kad žmogus kurį myli nuolat tau meluoja. Neklausai aplinkinių patarimų, kad galbūt jis visai ne toks kokį jį matai tu. Viską jam atleidi, viską uždarai savyje, nes žinai, kad be jo negalėtum gyventi. Tiki, kad žmogus gali pasikeisti, kartoji ir jam tai. Jis toliau prisiekinėja savo meilę tau ir tu - žinoma patiki tuo. Ir pagaliau tai nutinka - jis iš tiesų pasikeičia. Įrodo kad tikrai tave myli. Ir štai. Vieną dieną jis išeina. Tiesiog palieka tave nieko nepaaiškinęs. Ir tu lieki su daugybę klausimų. Galiausiai su laiku supranti, kad nebe susigrąžinsi jo, kaip susigrąžindavai anksčiau tau belieka tik jį pamiršti...