Tai ne pasaka, kurioje gyvena princesės, įkalintos užburtuose bokštuose, ir princai, siekiantys jas išvaduoti. Esu tik aš. Ir raganos, kurias aš medžioju... Tylus, amžinai rūke skendintis Dūmoro miestelis, pagarsėjęs kaip gausiausia raganų buvimo vieta. Raganų deginimas, vaikų ir vyrų pagrobimai bei negyvos jaunos mergelės be širdžių - tai vietinių gyventojų nebestebina. Taip jaučiasi ir Emerė, mergina, kuri apsimeta vaikinu, kad galėtų medžioti raganas. Tačiau nors ir Emerei toks gyvenimo būdas visai ir netrukdo, dažnai jos galvoje aidi vienas klausimas. Ką tokio slepia jos praeitis?

Metuose yra trys dienos, per kurias visi Alkatraso salos gyventojai yra priversti slėptis. Tuo metu į gatves yra paleidžiami keisti padarai iš požeminio kalėjimo. Alkatraso saloje gyvena žmonės, kurie įkalinti ir negali patekti į išorinį pasaulį, dar vadinamą Išore. Jie gyvena savo įprastus gyvenimus ir niekas nežino tikrosios istorijos, kodėl jie atsidūrė saloje ir kas iš tiesų vyksta Išorėje. Tačiau Ešė vienintelė, kurią kamuoja nežinia, ir ji neketina susitaikyti su gyvenimu Alkatrase, ypač tada, kai sužino, kad pabaisos iš požemių nėra tikrasis blogis gaubiantis šią salą. Autorės žodis: Alkatraso sala, kurioje vyksta ši istorija, nėra reali ir neatitinka realybėje esančios salos su tokiu pat pavadinimu. Viskas, kas minima šioje istorijoje, yra mano išgalvota. Bet koks atitikimas su realybe yra atsitiktinumas.