Po lemiamo mūšio su savo tėvu, Ravena dingsta be pėdsakų, o kartu su ja ir atsakymai į daugybę klausimų. Sudužęs magiškasis veidrodis, saugojęs jos galias, kelia baimę ir nežinomybę: ar ji tikrai žuvo, ar jos galios išsilaisvino ir tapo nebevaldomos? Arela žino tik viena - ji privalo surasti savo dukterį, nesvarbu, kiek tai kainuotų. Tačiau ši užduotis pareikalauja kur kas daugiau, nei ji manė. Praeities šešėliai persekioja Arelą kiekviename žingsnyje, skausmingas mylimojo išėjimas tik dar labiau sustiprina vienatvę ir nepasitikėjimą savimi, o prieš akis stovi vyras, pavertęs jos gyvenimą pragaru. Bet laiko dvejonėms nėra. Kad išgelbėtų Raveną ir apsaugotų Azryatą, Arela turi įvaldyti savo galias - dievų palikimą, kuris ilgus metus tūnojo užrakintas jos sieloje. Vis dėlto net tvirčiausi sprendimai gali sugriūti akimirksniu. Netikėta pranašystė apverčia Arelos planus aukštyn kojomis, atverdama naują, dar pavojingesnį kelią. Ar jai pavyks įveikti praeities šešėlius ir atsilaikyti prieš neišvengiamą lemtį? Ar pakaks jėgų pasipriešinti ir kovoti už tai, kas brangiausia? Pirmoji serijos „Dvisielė" dalis

Antroji istorijos "Kelias, vedantis į nežinomybę" dalis. Prabėgus metams nuo tos dienos, kai dingo visi Salomėjos šeimos nariai, mergina pasiduoda. Bet jai nespėjus nusižudyti vėl pasirodo tas pats vaikinas, kurį ji prieš metus išvijo. Anuomet Salomėja nebuvo pasiruošusi išgirsti tiesos. Ir dabar jaučiasi tai pat, bet šį kartą Tajus nusprendžia neklausyti Salomėjos. Negana to, priverčia prisipažinti, kad net apniūkus tamsioms mintims ji troško gyventi ir pasinaudojęs savo valdoma galia sumažina kenčiančiosios emocinį skausmą. Tuomet Tajus pažada Salomėjai atskleisti visą tiesą apie paslaptingą jos tėvų ir brolio dingimą. Bet mainais už tiesą Tajus nori, kad Salomėja sutiktų su juo keliauti į Nerluną. Nors ir nenoriai, bet mergina sutinka su šią sąlyga. Bet vietoj išsvajotų atsakymų į klausimus patekusi į nepažįstamą pasaulį ji tik įsipainioja į melo ir paslapčių voratinklį. Ir su lig kiekviena ten praleista akimirka darosi vis sunkiau atskirti melą nuo tiesos. Thank you for amazing cover @blazebby06

Linetė buvo prisiekusi, kad niekada neprisidės prie elementų valdytojų komandos. Bet vieną dieną po jausmingo pokalbio su Kiriku ryžtasi sulaužyti pažadą. Priėmusi naują sprendimą Linetė nenoriai sutinka su Kiriku keliauti pas judviejų draugus. Vos įžengę į pastatą, kuriame turėjo susitikti su bičiuliais, Linetė ir Kirikas net patys tuo nesuvokdami įsitraukia į pavojingą žaidimą. O kai pagaliau supranta, kad pateko į spąstus, paaiškėja, kad jų draugai - Siuzana ir Džanas atsidūrė kitame pasaulyje. Vienintelis būdas juodu surasti - leistis keliu, vedančiu į nežinomybę. Thank you for amazing cover @blazebby06

Ravena - Kruvinojo mėnulio naktį gimusi mergaitė, kurios likimas nulemtas jau nuo pat pradžių. Ji pusiau demonė, prievartos ir kančios vaisius, tačiau to nežino, nes Antrojo visatų karo metu buvo išsiųsta į Žemę ir taikiai gyvena su savo globėjais. Deja, Ravenos gyvenimas drastiškai pasikeičia, kai po truputį pradeda ryškėti pirmosios jos galios ir ji susipažįsta su Krištolo rūmų savininku Neptūnu. Norėdamas, kad ji padėtų iš Nebūties pasaulio išlaisvinti Arelą, tikrąją Ravenos mamą, jis atskleidžia tamsią jos demoniškosios kilmės paslaptį. Nežinodami, kokie pavojai laukia priešakyje ir kiek priešų sutiks pakeliui, jie ryžtasi leistis į kelionę, siekdami kuo greičiau ją išgelbėti. Ar Ravenai pavyks pasinaudoti prabudusiomis galiomis, kad įgyvendintų savo tikslą? O jeigu viduje glūdinti demoniška prigimtis visam laikui sunaikins jos sielą? Pirmoji „Demono vaikas" dalis

„Galvojau, kad galėsiu gyventi laukdamas ateities, kurioje atsibusime tam, kad gyventume, o ne tam, kad mirtume." Trumpa istorija apie netektį, skausmą ir mirtį...

Jis: Meilė? Aš nežinijau kas tai. Niekada nebuvau to patyręs. Tiesą sakant aš nežinojau nieko be kančios ir skausmo. Monstrai, kaip aš nejautė meilės. Tarp manęs ir šio vabzdžio niekada negalėjo nieko būti. Panorėjęs galėjau ją nušluoti nuo žemės paviršiau vieno piršto mostu. Ir vis tiek kažkas nesuprantamo mane traukė prie jos. Ji: Šie jausmai buvo pavojingi. Jie negalėjo man atnešti nieko gero, net jei jo ir nebijojau. Be to kaip monstras gali tave mylėti atgal? Kaip jis gali suprasti kas ištikro yra meilė? Negali. Puikiai tą žinojau. Todėl turėjau laikytis, kuo atokiau nuo jo ir jo pasaulio. Aš buvau pasiryžusi gyventi savo gyvenimą, tai buvo lemtis ar ne.

Čia bus keliamos trumpos siaubo ir fantastikos istorijos. Iki jos man nerūpėjo ką žudžiau. Svarbu buvo tik proceso malonumas ir galutinis kūrinio rezultatas. Aš buvau menininkas, net jei ne visi tai suprato. Patiems didžiausiems meno kūriniams visada reikėjo laiko, kad visuomenė "subręstų" pakankamai, kad juos suprastu. Tad žinojau, jog ateis ir mano valanda.

Jis buvo pati mirtis. Vien jo vardas atnešdavo pražūtį. Aš pati nuo tos dienos, kai sužinojau, kas jis bijojau jo visa savo esybę. Bet kažkuriuo momentu baimę pakeitė kitas jausmas ir aš supratau, kad mirsiu. Nes meilė jam galėjo atnešti tik pražūtį ir mirtį. Vėliau įsitikinaiu, jog buvau teisi. Meilė jam net su laiminga pabaiga negalėjo baigtis nepaaukojant savo gyvybės.

Tai antra knygos "Tamsa" dalis. Jaučiu, kaip tamsa mane apglėbė savo rankomis. Žinau, kad turiu atsitraukti, bet nepajėgiu ir jaučiu kaip mane ji vis labiau pasiglemže . Žvelgiu į pabaisą tamsos, kuri sako mane mylinti. Bandau vėl atsitraukti, pabėgti nuo jo, bet ne įšeina. Pabaisa toliau stipriai laiko mane, kad likčiau vien jo. Įkvėpiu bandau paklust proto balsui, bet širdis neleidžia. Jį myli pabaisą. Bandau toliau kovot karą su širdim nors matau, kad jį jau pralaimėjau. Štai dar ta pati pabaisa tyliai šnabžda man į ausį, jog myli, kad tik ji mane gali padaryti laiminga. Blogiausia, kad tai tiesa, be jo tikrai aš nebusu laiminga. Kai pamilsti, kurio neturėtum. Galiausiai tau tenka kovoti karą su pačiu savimi. Tu renkiesi proto balsą, bet kūnas ir širdis tave vis išduoda. Tai karas, kurio laimėti tu negali. Jei paklusi proto balsui pasmerksi save širdies skausmui. Jei paklusi širdžiai ir kūnui pasmerksi save sąžinės graužačiai ir savęs išdavimui. Tai gi ką geriau rinktis meilę ar pačią save? Ypač kai pabaisa naudojasi kieviena proga ir vilties kibirkštėle, kad liktum su juo.

Kam per ilgas visas skyrius iškart, skaitykite dalimis. Tam dalių skirstymas ir buvo padarytas:) Įsivaizduok, savo pirmąją meilę. Tą jausmą, kuris užplūsta pirmą kartą jums pasibučiavus, pirmą kartą prisipažinus meilėje. Užplūsta malonūs ir šilti jausmai.Tiesa? Atrodo jūsų pasaulis apsiverčia, tam tikra prasme viskas tampa tobula, nes žmogus, kurį tu myli tau jaučia tą patį. Bet tada kaip visada gyvenimo tikrovė tau trenkė per veidą. Neįmanoma gyvenime turėti vien laimingos meilės. Kiekviena meilės istorija neša ne tik savo džiaugsmą, bet ir savo negandas, barnius, nesutarimus, kova su pačiu savimi. Kad ir kaip norėtumėme laimingam gyvenimui neužtenka vien meilės. Neužtenka, jei nori išsaugoti save, neišduoti savo šeimos. Bent man neužteko. Ką darytum, jeigu paaiškėtu, kad asmuo, kurį myli visa savo širdimi nėra geras? Jis savanaudis, save keliantis aukščiau visų, kito kančia jam nieko nereiškia. Tiesa sakant dažniausiai jis ir būna tas, kuris nešą kančią kitiems. Ar mylėtum toliau asmenį, kuris gyvenime neturi nieko šventa? O gal vardan meilės atleistum jam viską, nes šio asmens netektis būtu per daug skaudi tau? Galiausiai pasirinktum ko šaukiasi tavo širdis ar savo artimuosius? Ka rinktumeisi ypač, kai tavo mylima pabaisa tau tai pat prisiekinėja meilę?