*** "Aš ketinu tave nuskriausti, Aleksandra, žinai tai?" Dar vienas žingsnis arčiau manęs ir mano nugara atsitrenkė į sieną už manęs. Paskendau jo sudarytame šešėlyje ir baimėje kuri prarijo mane visą. "Žinau" *** Dante Russo - Vyriausias Armando Russo sūnus ,kuriam priklauso viena didžiausių kokaino imperijų. Mafijozas? Ne, jis tik labai geras verslininkas. Aukštas, gražus, pavojingas ir turtingas, tikra nuodėmė. Aleksandra Volkov - Našlaitė ,kurios visas pasaulis buvo vaikų namai St. Peterburgo pašonėje. Sulaukus pilnametystės tapo dėdės nuosavybė kuriai buvo parodyta jog Amerikietiška svajonė neegzistuoja. Jokio išsilavinimo, jokių svajonių tik sutrypta siela, kuri kovojo dėl išgyvenimo.

Tai romanas pagardintas žiupsneliu fantastikos. Fantastinė istorija persipynusi su šiomis dienomis, tačiau pernelyg nenušokanti į nelogiškus užkaborius... Bent jau taip tikiuosi :) Verčiau savo knygos veikėjus mylėti, nekęsti, džiaugtis ir kentėti... Ir verčiau juos tai pajusti kiekvienu savo kūno lopinėliu. Kūrinys yra iš 55 skyrių, ir nepaisant visko, visus juos dievinu. Istorija rašyta prieš gerus septynerius metus, todėl skiriasi nuo mano šiuo metu rašomų kūrinių. * * * „Nejudėdama nužvelgiau sustingusį veidą. Kaip niekad, aiškiai mačiau kiekvieną jo bruožą: pernelyg žėrinčias akis, išsišovusius skruostikaulius, pablyškusią odą, kaip vijoklis tankius plaukus, lyg koks karo dievas nužengęs iš aukštybių ieškantis sau aukų...Jis visas buvo pernelyg nežemiškas... Ir tai varė mane iš proto. Mano širdis vėl pakeitė mušimo taktą, baikščiai suspurdėjo, lyg kolibris po šimto nelaisvės naktų paleistas į laisvę, kvėpavimas užstrigo kažkur gerklėje."

Keitė yra naivi, bet labai nuoširdi mergina, kuri stengiasi būti gera dukra tėvams, nors ir mato, kad situacija namuose vis blogėja. Neitas - pasipūtęs vaikinas, kuris turi tvirtą ir sunkų charakterį. Jis teigia, kad niekas jam nerūpi, bet ar tikrai? Ar iš tiesų taip lengva palaidoti praeitį, kaip visi sako? O gal tai melas? Už viršelį dėkoju: @NErasytoja 💖

"Jis yra man uždraustas vaisius, kurio niekada negalėsiu paraugauti. Bet gal draudimus galima pereiti?" "Kai susižadėjau, buvau devintam danguj. Viskas, ko troškau, tai savo būsimo vyro, bet man kažko trūksta. Lašelio, kad laimės dubenis būtų pilnas." Laura yra emigrantė gyvenanti Olandijoje kartu su savo būsimu vyru. Kai mergina sužino, kad jos sena draugė tai pat greitai išteka, ji ruošiasi vykti į Prancūziją. Kaip bebūtų, mergina ten susipažįsta su draugės sužadėtiniu Marcusu. Atrodo, viskas turi būti gerai, bet jo keisti žvilgsniai ir perdėtas artumas sužadina kažką keisto viduje. Ji žino, kad yra pažadėta kitam, bet kodėl Laura negali užmiršti mėlynų Marcuso akių?

Mergina, kuri norėjo iš gyvenimo pasiimti viską, buvo vardu Corina. Ji nebijojo pasitikėti kitais ir likti įskaudinta. Ji žinojo, kad tai normalu, todėl rizikavo, nes taip buvo įdomiau, nei sėdėti rankas sudėjus ir visko bijoti.Beabėjo buvo skaudu, kai tave išduoda, bet laukti ji netūrėjo laiko, nes vis atrodydavo, kad laikas tai, kaip smėlio laikrodis, jis bėga, o tu nespėjus pasidžiaugti, tuoj tik spėji gaudyti paskutinius smėlio trupiniukus, nes jis taip greitai bėga, kad nespėji net susivokti...Corina buvo ta mergina, kuri nenustygo vienoje vietoje ir troško nuotykių. Išorėje Corina atrodė pasileidusi ir '' pasikėlusi'', bet viduje slypėjo kažkas nepaprastai nuoširdaus, tyro ir paprasto. Tai nuostabaus grožio mergina,''-Turbūt genai... '' - kaip pasakytų ji pati. Ji žinojo, kad niekas nesitęsia amžinai, todėl nebijojo gyventi ir leidosi į gyvenimo paruoštą kelionę... Bet ar jos žodžiai, kad gyvenime nėra nieko amžino, tiesa? Ar įmanoma kažką įsimylėti ir ištverti iki gyvenimo galo kartu? Ar įmanoma rasti draugų, kurie liks visada, varge ir džiaugsme? Ar įmanoma taip stipriai patikėti ir pažadėti pasilikti amžinai?

-Renkuosi Deborą,- kreivai šyptelėjo ir pradėjo artėti link Manęs. Prigludo prie ausies ir sušnibždėjo, kad tik aš girdėčiau: -Jeigu nori, kad Tavo paslaptis būtų saugi su Manim, geriau nesipriešint mažyte,- suraukiau antakius ir pajutau jo lūpas priglundant prie manųjų. Lėtai pradėjus joms judėti atsakiau tuo pačiu ir tuomet iškart nutraukiau bučinį. -Visai nieko,- suurzgė juodaplaukis ir nuėjo atgal į Savo vietą. O Tėja linksmai sušuko: -That was hot! -Buvo ir geriau,-pasakiau žiūrėdama tiesiai Aredui į akis, kas regis jį nustebino. Nes nesulaukė iš Manęs jokios reakcijos.

"Mirtis neturi vardo, bet jie jai sugalvojo." Milenija - tamsioji, maža mergaitė kuri suaugo per greitai, tam, kad mirtis ją pasiglemžtų. Gimusi sunkiais laikais ji matė kaip atslinko juodasis Maras, o su juo ir siaubingos pabaisos pasiglemžusios tūkstančius nekaltųjų. Ji jautė alkį kuris laužė kaulus, ir matė tėvo rūstybę. Ji - pabaisa, demonas kaip ir tie naktį atslinkę monstrai. Jos kraujas juodas ir šlykštus. Mergaitė kuri tikėjo šviesa, nepaisant tėvų žiaurumo ir neapykantos. Parduota į vergija ji suvokė, kad daugiau niekada nebepamatys savo šeimos. Žiaurus ir negailestingas pasaulis parodys kokie gali būti draugai. Kartais artimiausi smeigia giliau savo ašmenis nei šalia stovintis priešas. Kai meilė pasmerkia paskutinius saulės spindulius tamsai, o blogis ištiesia ranką, nebegali rinktis kurioje pusėje nori būti. Už nuostabų viršelį dėkoju @Kittemaya

Helena nuo dvylikos metų žudė pabaisas ir demonus, kurie atsirasdavo žemėje ir maitindavosi žmonių skausmu bei emocijomis. Ji visada buvo kitokia. Visada jautė stingdantį šaltį ir niekada negalėjo sušilti. Auginama griežtos motinos Helena kovojo, jog išliktų, bet vienas vakaras viską pakeičia. Merginą pradeda medžioti tie, kuriuos medžiodavo Ji. Sorenas - demonas, kurio prisilietimai gali sušildyti ledinę Helenos sielą ir priversti pajusti šilumą. Tik šio demono ketinimai nėra dori. Jis gyveno trokšdamas atkeršyti, o turėdamas šalia savęs Heleną, Sorenas gali atgauti tai, ką labai seniai prarado: reputaciją, statusą bei pagarbą. Tik viskas nėra taip paprasta. Iki pragaro ilgas kelias: naujos pažintys, išdavystės skonis, melas bei tiesa, kuri neturėjo išaiškėti. Už nuostabų viršelį dėkoju : @Kittemaya