BROLIŲ DRAVENŲ DILOGIJA (1 dalis) Giliai, Montanos miškų glūdumoje, paslėpta nuo išorinio pasaulio gyvuoja Vita Sanctis bendruomenė - vieta, kur viešpatauja atsidavimas, nuolankumas ir po kuždamomis maldomis palaidotos paslaptys. Čia gimusi ir augusi Marigolda niekada nepažinojo kitokio gyvenimo. Auklėta visada paklusti ir niekada neišsižadėti Išlaisvintojo kelio, mergina buvo mokoma, jog tik besąlygiškas atsidavimas ir ištikimybė išlaikys jų bendruomenę kartu. Dieviškoji tvarka griūva, kai į jų prieglobstį atklysta sužeistas svetimšalis. Damianas nėra pasiklydusi siela, kuria meistriškai apsimeta. It lemtingojo teismo pranašas, atvykęs sunaikinti Vita Sanctis bendruomenę iš vidaus, šaltas ir apsukrus vyras neišvengia akistatos su ja - mergina, kurią pamiršo pasaulis. Plonytė riba tarp paklusnumo ir išdavystės, dar nepatirto geismo ir nuolankumo subyra tą akimirką, kai bendruomenė nusprendžia: atėjo metas Marigoldą paaukoti dėl didesnio gėrio. Vita Sanctis bendruomenėje tikėjimas grindžiamas krauju ir kai ateis lemtingoji akimirka, Damianas privalės pasirinkti. Vienas žudikas. Viena atsidavusioji. Ir pažadas sudeginti pasaulį. Tik ar užteks liepsnos, norint panaikinti Tamsos įžadą? Noriu įspėti, kad knygoje minimos išgalvoto kulto apraiškos, atvaizduoti aukų, šventvagiškumo ir religinio išnaudojimo malonumai bei gausu suaugusiems skirto turinio!🌶 Istorija patiks #mystique #darkromance fanatikams - brendam į šį mistikos liūną kartu! ⚠︎Knygos turinys griežtai N-18 | lietuva | lietuviška istorija ⓒGriežtai draudžiama naudoti ir kopijuoti mano rašytinę informaciją

❝𝒱𝒾𝒸𝓉𝑜𝓇𝒾𝒶, 𝓉𝒽𝑒 𝓆𝓊𝑒𝑒𝓃 𝑜𝒻 𝓂𝓎 𝒽𝑒𝒶𝓇𝓉 𝒶𝓃𝒹 𝓂𝓎 𝑒𝓂𝓅𝒾𝓇𝑒.❞ ˜*°• 𝐈𝐍 𝐖𝐇𝐈𝐂𝐇 Victoria Russo grew up in a world full of money, crime and powerful families. Being a part of the Sacred Eight families, she knew what it meant to be on the top of the food chain, but she never knew what it could cost her. DARK MAFIA ROMANCE. 18+. READ IT AT YOUR OWN RISK. © All rights belong to me.

Ak, jei kartais kas nors paklaustų karūnuoto blogiuko „O kaip tu jautiesi?" Galbūt mes suprastume, kad blogio karalius nėra toks blogas. Galbūt pamatytume jo grožį vietoje baisumo. Galbūt suprastume, kad jo išoriniai randai atsirado tik dėl begalinio skausmo širdyje... Jei tik mes paklaustume... Nors kartelį, tik vieną. To būtų labai daug... Net per daug mūsų sukietėjusioms širdims...

Atokiame kaimelyje gyvena Areta. Mergina, garsėjanti savo žolininkės sugebėjimais. Dar vaikystėje, jos ramų gyvenimą sudrumstė karaliaus pasiuntiniai, kurie užpuolė mažą gyvenvietę ir su savimi išsivedė jos motiną. Po šio įvykio, Areta pasižada sužinoti visą tiesą apie tą lietingą pavasario rytą. Vieną dieną, pasklidus kalboms apie įvairias ligas išgydyti sugebančią žolininkę, prie jos durų vėl prisistato karaliaus pavaldiniai. Šį kartą jie prašo pagalbos, kurios reikia netikėtai susirgusiam valdovui. Negalėdama patikėti savo sėkme, ji sutinka keliauti į Rubino pilį, kur tikisi pagaliau atrasti atsakymus į visus tiek metų kankinusius klausimus. Deja, jau pačią pirmą naktį Areta supranta, kad viskas ne taip paprasta. Tarp pilies sienų dedasi nepaaiškinami dalykai, kurie verčia dvejoti savo sveiku protu. Bemėginant įminti už kiekvieno kampo tykančias mįsles, paaiškėja, jog teks ne tik nepasiklysti painiame tamsių paslapčių labirinte, bet kartu išvengti mirties gniaužtų bei nuo jų apsaugoti mylimus žmones.

Mano istorijos kupinos magijos, strėlių bei kalavijų, kurie gali lengvai nugalėti blogį. Tačiau čia, realiame ir žiauriame pasaulyje, viskas ką turiu yra žodžiai. Ir laikui bėgant imu suprasti, jog išmokus juos tinkamai valdyti, šie gali tapti ne ką prastesniu ginklu. (pamąstymų ir nereikšmingų minčių kampelis.)

Keturi draugai. Keturi priešai. Vienas trokšta karūnos, antras nori ją sunaikinti. Trečias ketina išgelbėti pasaulį, ketvirtas planuoja jį praryti. Susikibę rankomis šie sėja chaosą ir ramybę, mirtį ir gyvybę. Deja, nemirtingumas turi savo kainą ir tik laikas parodys, kuris nelabasis yra pasiryžęs ją sumokėti.

- Mano širdis - vandenynas. Tik vietoje vandens į mano sielos krantus daužosi beribio skausmo bangos. - Aš noriu, tikrai noriu būti normali ir kovoti už savo gyvenimą, bet negaliu. Nebemoku. Nebeturiu, kas išmokytų atstatyti sudegintus tiltus. - Žinai, dėl tavęs aš galiu mirti, bet tik su sąlyga, kad pirmiau pamatysiu tavo kančią. Noriu paragauti nekenčiamo žmogaus kraujo, ar leisi? - Visada esu tas, kurio aplinkiniai neprisimena. Kartais pagalvoju, gal ir nereikia, kad jie mane prisimintų, gal man pakaks gražaus antkapio? Taip, tikrai, pakaks. - Mano siela norėjo sparnų, tačiau kūnas neleido jų užsiauginti. Todėl gavau pasiūlymą tapti angelu. Manau, sutinku dėl galimybės paskraidyti bent kartą. "Jau net psichopatai nebegali būti tokie žiaurūs, kokie žiaurūs yra mūsų gyvenimai."

- Kas tai? Kodėl šis daiktas švyti? - Tai žvėris, kuriam ištrūkus šiame pasaulyje nebeliktų gyvų. Išlaisvinkime jį...