Gražiausias košmaras tai tęsinys iš „Drąsių Niekas Nežudo" serijos. Siužetas sukasi beveik po šešiolikos metų, kai atrodo istorija kita, o ciklas taip niekada ir nesustojo sekęs iš paskos. Susitiksime dar senų veikėjų, įsitrauksime į naujų išgyvenimus. Nekęsime ir mylėsime vienu metu. Vienus apraudosime, kitus žudysime. Kiekvienam duotas vienas benzino bakas gyvenime. Arba jį išnaudosime tikslingai, arba čia ir dabar. Priklauso nuo to, koks ir kas esi.

Ji rašo laiškus, kurių niekas niekada neturėjo perskaityti. Ne todėl, kad laukia atsakymo. Ne todėl, kad tikisi, jog kažkas ją supras. Ji rašo todėl, kad kai kurių dalykų neįmanoma pasakyti garsiai. Jis niekada neketino jų rasti. Vienas atsitiktinai paliktas lapas. Vienas sakinys, kurio neįmanoma pamiršti. Vienas svetimas skausmas, kuris kažkodėl tampa per daug pažįstamas. Florija - mergina, kuri išmoko būti nepastebima. Ji gyvena tarp žmonių, tačiau dažnai jaučiasi tarsi stovėtų už stiklo - matoma, bet nepasiekiama. Jos laiškai tampa vienintele vieta, kur ji leidžia sau būti tikra. Haroldas - vaikinas, kuris moka būti šalia visų, bet nieko neprisileidžia per arti. Jis įpratęs suprasti pasaulį per logiką, taisykles ir dalykus, kuriuos galima apskaičiuoti. Tačiau vienas svetimas laiškas priverčia jį susidurti su tuo, ko neįmanoma išspręsti formule. Jų keliai susikerta ne per pažintį. Ne per pirmą žvilgsnį. O per žodžius, kurių jie neturėjo dalintis. Tarp jų atsiranda ryšys, gimstantis iš tylos. Iš neištartų klausimų. Iš to keisto jausmo, kai nepažįstamas žmogus pradeda matyti tai, ką taip ilgai slėpei nuo visų. Ji bijo, kad kažkas pagaliau pamatys tikrąją ją. Jis bijo, kad kažkas pasiliks pakankamai ilgai, jog pamatytų tikrąjį jį. Tai nėra istorija apie meilę, kuri prasideda lengvai. Tai istorija apie du žmones, kurie pirmiausia turi išmokti būti atviri sau. Apie laiškus, kurie buvo rašyti į nežinią, bet netikėtai surado adresatą. Apie tai, kaip kartais vienas žmogus gali tapti priežastimi nepasiduoti dar vieną dieną. „Laiškai į nežinią" - tai kelionė per tylą, baimes ir prisiminimus. Istorija apie ryšį, kuris gimsta ten, kur mažiausiai jo tikiesi, ir apie du žmones, kurie turi pasirinkti: likti už savo sienų ar išdrįsti jas nugriauti. Nes kartais didžiausi pokyčiai prasideda nuo vieno sakinio. Vieno laiško.

Eneida Kalivier širdis niekuomet neplakė. Ji valgo, geria ir miega, jaučia skausmą ir džiaugsmą, gyvena gyvenimą taip, kaip jai norisi. Tačiau tiesa ta, kad mergina gimė vampyre šeimoje, kur gyvybė nieko nereiškė ir jų širdys tūnojo krūtinėse šaltos bei nejudrios. Žmonės vadino vampyrus pabaisomis, bandė juos išnaikinti tarsi įkyrius parazitus. Ir labiau nei kas nors kitas, Eneidos mirties troško jaunystės mylimasis, Lorklanas. Po daugelio metų, vyro širdis plakė tik keršto troškimu, bet ne visuomet gali pasikliauti savo širdimi. Kartais tenka pasikliauti protu, ypač kai mirtingųjų pasaulį sudrebina žinia: vampyrai tikri ir jie nebenori slėptis šešėliuose. Staiga Eneida ir Loklanas turi sujungti jėgas, kad ne tik išgyventu patys, bet padėtu ir kitiems. Ilgos naktys dirbant petys į petį ima priminti senus laikus, jausmus, kuriuos kadaise dalinosi. Tačiau sena meilė negali tiesiog įsižiebti, kai širdyje vis dar dega keršto troškimas, o meilės, kuria bandai pasiekti, galimai priklauso kažkam kitam.

Džesika Kolens gavo savo laimingą pabaigą. Dabar atėjo mano laikas. Tik ne visiems lemta ją sulaukti. Dženiferės gyvenimas visada buvo pažymėtas krauju, praradimais ir tyliais pažadais, kurių niekas taip ir neištesėjo. Dvejus metus ji buvo laikoma mirusia. Dvejus metus pasaulis judėjo pirmyn be jos. Bet ji sugrįžo. Ir kartu su ja sugrįžo tai, kas turėjo likti palaidota. Dynas - tas, kurį ji išgelbėjo - dabar stovi jos kelyje. Ne kaip sąjungininkas, o kaip priminimas, kad klaidos turi kainą. Ir kartais ta kaina yra didesnė, nei galima sumokėti. Šešėliai ilgėja. Tamsa tirštėja. Paslaptys, kurios buvo paskandintos giliai praeityje, kyla į paviršių lyg pūvantys laivai, nešdami su savimi tiesą, kurios geriau nebūtų žinoti. Šį kartą tai ne apie išlikimą. Tai apie tai, kas liks, kai viskas sudegs. P.s istorija sukelta netaisyta.

Dvidešimtmetė Saulė Ridonytė, pagaliau sutaupo išsvajotąjai kelionei ir kartu su geriausiu draugu Viliumi, leidžiasi į Ispaniją. Iš pradžių nuotykius žadanti šalis, atrodo tarsi rojus iš kurio nesinori grįžti. Tačiau po vieno incidento Saulė praranda artimą draugą. Negana to ji patenka į mafijozo, valdančio prostitucijos tinklą, rankas. Šis merginą nuveža į draugo namus prašydamas trumpam paslėpti, kol galiausiai galės parduoti į rinką. Nors ir nenorėdamas Markas sutinka paskutinį kartą padėti draugui ir dangstyti jo nešvarius darbelius. Tačiau viskas susiklosto kitaip, nei jis planavo. Likimas ima krėsti pokštus. 🔞 Istorijoje yra lytinio akto scenų ir necenzūrinių žodžių.🔞

Jis: Meilė? Aš nežinijau kas tai. Niekada nebuvau to patyręs. Tiesą sakant aš nežinojau nieko be kančios ir skausmo. Monstrai, kaip aš nejautė meilės. Tarp manęs ir šio vabzdžio niekada negalėjo nieko būti. Panorėjęs galėjau ją nušluoti nuo žemės paviršiau vieno piršto mostu. Ir vis tiek kažkas nesuprantamo mane traukė prie jos. Ji: Šie jausmai buvo pavojingi. Jie negalėjo man atnešti nieko gero, net jei jo ir nebijojau. Be to kaip monstras gali tave mylėti atgal? Kaip jis gali suprasti kas ištikro yra meilė? Negali. Puikiai tą žinojau. Todėl turėjau laikytis, kuo atokiau nuo jo ir jo pasaulio. Aš buvau pasiryžusi gyventi savo gyvenimą, tai buvo lemtis ar ne.

Šis albumas skirtas mano istorijų veikėjų išvaizdai.